Vėl išauš nauja diena, geriau jau neišauštų
Vėl pakils saulė, geriau nepakiltų
Tegu ritasi bedugnėn, kol pasieks dugną
Įdomi istorija praslydo mūsų lūpomis
Išbyrėjo iš pasaulio lūpų kruopomis
Vientisumo nerasta, tik nesuprasta prasmė, paprasta
Išdžiūvusioje dykumoj palikta ir netekta
Prasmės nepasigedo niekas, kam jos reikėjo - mirė
O visi kiti - robotukai - nebuvo jos patyrę
Kai nesi susipratęs, kur tava vieta gyvenime
Blaškaisi, eini, o nesusipratęs - pergyveni
Krenti į juodą duobę, tave ištraukia, išgydo
Ir vėl grįžti atgal, prie tų pačių blogų savybių
Viso to neįmesi į šulinį, kad vot imtų ir paskęstų
Liūdna istorija turi savybę tęstis
Vėl pamatysim neva naują prasmę
Kam to reikia?
Gyvenimai juk be prasmių, geriau to nepatyrus
Gyvenimai prasmių neturi
Geriau to nepatirti
Vėl apsnūdusiom akim galvoji apie prasmę
Sunku galvoti apie tai, ko nėra esama
Apsirūkę dainuojam kažkokius marazmus
Banalius, šabloniškus ir pilnai beprasmius
Patys nesuprantam, apie ką subtiliai šnekame ir šnekinam
Beprasmėm sielos prekėm apsiprekinam
Ir paskutinius proto likučius sunaikinam
Paskendusių veronikų sapnais ir šiukšlėmis širdyje
Maitinamės iliuziom ir vizijom, kurių nėra
Nebebijome to, nebestebina niekuomet
Beširdžiu apsimesti galima visuomet
Palaimą pajuntam tik tada, kai žmogui sugadinam dieną
Ir ne vieną, bent penkiasdešimt iš eilės
Išsikapstyt iš beprasmybių niekas nepadės
Viso to neįmesi į šulinį, kad vot imtų ir paskęstų
Liūdna istorija turi savybę tęstis
Vėl pamatysim neva naują prasmę
Kam to reikia?
Gyvenimai juk be prasmių, geriau to nepatyrus
Gyvenimai prasmių neturi
Geriau to nepatirti
Vėl apsnūdusiom akim galvoji apie prasmę
Sunku galvoti apie tai, ko nėra esama
Apsirūkę dainuojam kažkokius marazmus
Banalius, šabloniškus ir pilnai beprasmius
Patys nesuprantam, apie ką subtiliai šnekame ir šnekinam
Ir tu to neįmesi į šulinį, kad vot imtų ir paskęstų
Liūdna istorija turi savybę tęstis
Vėl išauš nauja diena, geriau jau neišauštų
Vėl pakils saulė, geriau nepakiltų
Tegu ritasi bedugnėn, kol pasieks dugną
.