Ant tilto

Beribis mąstymas ant tilto
Vaizdo įkvėpto nykaus
Ir džiaugsmas iš absurdo kelio
Į svają suterštą aukos.
Aukos už praeitį ir vėją,
Ir už gyvenimo apspjaudytus kampus,
O saulė ten neapšvietė svajonės
Išdulkintos ryto pagirių metu,
Saulė apšvietė tik apvaisintas lovas.
Normalaus ryto, manau jau nebebus.

Beribis mąstymas ant tilto
Ir namas padegtas nakčia,
Tegu šviesa mums išganytojus atstoja,
Šviesa išsaugotoj tamsoj.
Mirtis, lyg paauksuotas rojus,
Ateis ir niekad nebegrįš namo.
Gyvenimas lyg suterštas rytojus,
Apspangęs laimės niekad nebeieškos.
Ir viskas kilimais nuklota,
Ir viskas atsiduoda neviltim.

Beribis mastymas ant tilto
Savižudis nelikęs praeitį.
O jausmas taip jau sugadintas tolio
Išsigimusia senelių patirtim.
Ir vėjas, tas beribis vėjas
Išties man ranką lig erdvės,
Erdvė toli beprotnamį kvatoja:
-“Išeit! Išeit, ir niekad nebegrįžt.”
Savižudžiui nesibaigė rytojus,
Savižudžiui dar virvė per silpna.

Beribis mastymas ant tilto
O upė nekalta, tekėjo sau ramiai vaga,
Ją ledas dengdamas nuo vėjo
Suskilo nenunešdamas manęs,
Suskilo vėl apvildamas mane.
Bemiegiais vakarais aš tik galvoju,
Bemiegiais vakarais aš pagiriojuos,
O man tas pats, aš jau jaučiu:
Savižudžio mirtis kartojas.
-“manęs tikrai jums nebereiks jau prisimint,
manęs jau nieks nesustabdys...”