Čia pavasariai ima bučiuotis
ir krenta į glėbį
viens kito
žiedais pirmutiniais
kai mudu ant pievos susėdę
tvirtai įsikibę
apverkiam vakarus
ir nežinom kur link
skrenda kulkos
kol aš esu tu
o tu buvai vakar
į tolius
nuaidėjęs
šūvis