gali nė nenumanyti

2011 04 24

Tu tikrai nė nenumanai,
Kaip gerklėje stinga oro.
Gal geriau eisiu pasivažinėti
Su dviračiu, tikiuosi nutrokšiu.
Pernakt
Negalėjau atplėšti savo
Virpančio žvilgsnio
Nuo tavo blakstienų,
Kuriose įžiūrėjau pasaulį.

Paliestas
Sapnas tampa laisvu.
Paliestas
Žmogus – išsikrausto
Iš proto.

Žuvys jūra;
Skriejo tavo skruostų keteromis
Ir padengė orą vėsiomis
Šerkšno dulkelėmis. It angelas,
It paranoja, it visas prieš akis
Šokčiojantis gyvenimas
Mažais intervalais supurtė
Mano nekintantį mažą
Potepį, kuriuo nieko nesistengiau
Pakeisti, išbalansuoti.

Užsimerkęs bučiavau įkaušusią fėją.
Ji mane įtikinėjo,
Jog ši naktis tuoj pasibaigs, bet aš negalėjau paleisti,
Priverčiau pavėluoti
Į patį pirmą troleibusą. Mano mobilusis
Išsikrovė. Mano kūnas degė,
Todėl vienas iš protingiausių
Pasiteisinimų buvo liesti... keliauti jos
Lūpų skliautais iki uraganams nežinomų vietų.
Visi pasimatymai, į kuriuos ėjau praradęs viltį per vienintelę
Naktį tapo nepažįstami. Neatpažinti ir visiškai beverčiai,
Kaip apkandžioti Žemės mėnuliai.
Šokome visą naktį ir iki paskutinės įmanomos
Akimirkos laikiau tave šalia savęs.
Kai visas miestas po mumis, visos gatvės dėl mūsų bandė
Išsikraustyti.