Matau aš verkiantį berniuką.
Matau jo ašaras tyras.
Rankytėm glosto savo skruostą.
Turbūt pralinksmins jį nauja aistra.
Pamirš jisai kas buvo melas.
Dar viskas jam juk prieš akis.
Atras jis gėrį šiam pasauly.
Mylės jisai visa širdim.
Tu bandai va taip va vos ne motiniškai paguost tą berniuką, o jis galvoje, o tu šaka žalio medžio, iš kur tas žmonių įkyrumas, bet tavo atkaklumas jį paguosti gryna mentalinė klasika.
Negaliu susilaikyt nepakomentavęs, toks tyras, nekaltas ir neištvirkęs eilėraštukas. Nors ištvirkęs eilėraštis negali būti, ištvirkęs būna tik svoločius, užtai jis irgi susigraudino, pamatęs tokį velykišką skaidrų jausmų prasiveržimą. Visai kaip tas mažas berniukas. Kol kas jis dar tik vaikas, bet jau greit matosi bus visas svoločius.
Palaukim.