Visai atvirkščiai

Lelijos žydi, tulpės -
pasinėrusios į gelmę...
O šalia kapo, Angelas klūpo,
kaip mėnulis, be kelnių.
Požeminis
vanduo kukčioja -
noksta gelmėse -
legenos, pasakos.
Mes bučiuojamės -
visai atvirkščiai,
kaip du velniūkščiai,
o pro debesis -
saulė lenda.
Balandžio
sapnuoe regime -
saulę išaugusią
sulig arbūzu didumo.
Užuodžiame laužų dūmus,
girdim tėvą -
šieną pjaunantį,
regime mamą jauną.
Nuo žydinčios žemės -
keliuosi ir aš.
Šilti lietūs -
pavasarį atneš.
- O, Angele,
tavimi, visi džiaugias.
Motina - skalbinius išdžiaustė,
o kas, vištas nupeš?
Svaigi ryto meodija,
lyg šokėja
ima raitytis.
Virpa saulės -
užgautos stygos.
Įpėdina,
susikrimtęs,
pro kapų vartus - rytas,
nušluostęs -
dangaus baltą stiklą.
Burbuliuojantis -
ežero langas atidarytas.
Mirga
menkos žvaigždutės
lyg Dievo karvytės.
mirga, pro šalį -
šuoliuojančios stirnos.
O saulė
akimis neaprėpiama,
išaugo -
sulig ežerais didumo.
Pro paminklus,
pro kryžius -
visai atvirkščiai,
negu saulė -
į šviežią kapo duobę -
mėnulis lenda.