Ilgaamžiškumo akmuo

Tuščios indaujos, spintos
ir nėra ko parduot,
o už lango -
ilgaamžiškumo
kertinis akmuo, ruduo,
o saulės kasos -
kietai supintos.

Lekiu, pas tave
stačiais laiptais,
tarsi išnyręs
iš ledinės srovės.
Rankos nuogos ir laibos,
kaktos įkaitusios
ir neatvės.

Trykšta džiaugsmo
fontanai,
veržias iš čiaupo,
kaip ašara - srovė tyra.
Mūsų virtuvėlėje - vietos nėra -
dinkit iš akių -
su visom savo
kiaulystėm,
kvailystėm -
rusai, švedai ir danai.

Virpančią ranką
dedi ant peties -
mūsų laukia -
išsiskyrimai, susitikimai.
Noksta obuoliai,
kertiniai akmenys,
nauji, seni rimai
ir lekiam į Ateitį,
iš kraupios Praeities.

O už langų -
žvarbūs vėjai
ir iš čiaupo srūva -
skaidri, sidabrinė srovė.
Veržies į mano sapnus,
kaip laukinė gėlė -
liekna, aukšta -
minkštais puspadžiais.

- Senamadžius,
kertinis akmuo, šudžius -
labai pavargęs ir nusiminęs,
tavo vasaroj
lyg voras - didžiuliam lopšy.
Mūsų laukia
naujos monsardos, vilos,
ir tu - į rudenio gėlę panaši.

Vakarinės gatvės -
ims žvaigždėmis mirksėti -
užmigs mūsų miestas,
ilgaamžiškumo
kertinis akmuo,
tarsi iš darbo -
sugrįžęs tėtis,
tarsi geras,
mūsų draugas - žvejys -
pasitiks, su vyno taure -
vakare,
o mes, kaip girti,
kaip pirty.