Gatvė, rašalas ir aš IV

IV
                            Mane dažnai išmeta iš miesto viešojo transporto. Neretai ir iš parduotuvių išprašo. Sako, jog smirdžiu, lyg šūdų kruva ir sudarau nepatogumų kitiems. „O kur aš nusiprausiu? “, - pagalvodavau. Tačiau visam tam galas. Atėjo valkatų klestėjimo, atsigavimo metas – vasara.
                            Žygiuoju miesto gatvėmis, viena ranka kišenėje, kitoje rašalo butelis, o dantyse rasta nuorūka. Jaučiuosi turtingiausias ir laimingiausias žmogus. Mano dėmesį atkreipia garsus gausmas - matau pravažiujantį kažkokį žmogėną su savo sportiniu kabrioletu. Ironiškai nusišypsau ir pagalvoju: „ vargšas tu, žmogau, esi, jog diena naktį nugarą lenki tam, kad įsigytum tokių prabangių dalykų, kaip ši mašina ir štai gatvėje einantis valkata su kiaurais batais ir rasta nuorūka už tave vistiek laimingesnis“. Patenkintas savo pastebėjimu gurkštelėjau vyno, tada truktelėjau dūmą ir žarijai pasiekus filtrą, nuoruką sprigtu nusviedžiau per kelis metrus. Eidamas pro stiklinius pastatus atkreipiau dėmesį į savo atvaizdą ir nusprendžiau jį patirynėti atidžiau. Sustojau priesš vieną langą kuriami mačiau save pilnu ūgiu. Į mane žvelgė aukštas, liesas, purvinais skarmalais apsitaisęs vyras. Jo veidas buvo paslėptas po vešlia barzda ir ilgais plaukais, siekiančiais pečius. Paakiai patinę ir pamėlę nuo bemiegių naktų, gėrimo, badavimo. Nosis, aiškiai matyti, buvo lūžusi ir savaime sugijus. Išsišiepus pasigedau kelių dantų, tačiau bendru vaizdu likau patenkintas. Patraukiau link parkelio, kur planavau pabaigti vyną ir šiek tiek numigti. Kelias pasirodė ilgesnis, nei maniau, tad rašalą ištuštinau dar eidamas. Atsidūręs vietoje susiradau atokesnę vietelę, pridengtą medžių ir krūmų, ir ten įsitaisiau. Gulėjau ant nugaros, pasikišęs rankas po galvą ir leidausi glamonėjimas šiltų saulės spindulių.
                          Pabudau jau vakare. Dangus buvo nusidažęs raudonai, oras atvėsęs. Buvus gera nuotaika išgaravo, kaip dūmas vėjuotą dieną. Galvą šiektiek maudė nuo išgerto vyno. Kiek pasedėjęs ir prasibląškęs, nutariau eiti ieškoti konors valgomo. Šįkart sėkmė mane lydėjo. Jau trečiame konteineryje radau visai geros duonos ir sausainių. Eidamas juos valgiau ir pirštus laižiau – retai, kada taip pasiseka. Prikimšęs pilvą atsisėdau ant kelkrasčio. Pravažiujančių mašinų sukelti šilti oro gūsiai maloniai glostė veidą. Klausiausi iš netoliese esančio baro sklindančios muzikos. Sedėjau nieko negalvodamas ir žvelgdamas tiesiog į tolį. Nepastebėjau kaip greitai sutemo ir gatvės tapo tuščios. Jų tuštumas ramino mane, kaip ramino kažkada švelni motinos ranka. Nors, gerai pagalvojus, neliko jau to manęs ir mamos nebeliko.