Rudenio lengvumas

Atvėso miškas pustuštis.
Kaip aitvaras - diena nutrūko...
Vėjai, su aitvarais nurūko -
ištaškę lapų, sniego pusnį.

Neradę lizdų - klykia paukščiai.
Minga klėtis, daržas, kiemas.
Dangus - vaiskus ir aukštas
ir ne už kalnų,
tos šaltos žiemos.

Žiogai
čirškėjo dobilienoj.
Lingavo medžiai - tylą...
Laidai lyg žaibo linijos -
skubėjo, bėgo -
kur gyvena, dirba žmonės.

Šviesa nulipo nuo stogų, stulpų.
Naktis, mojavo juodą šlotą -
kviesdama visus
į pomirtinę puotą.
Bet saulė,
išjudino mėnulio luotą
ir pažėrė lapų, aukso puodą.

Ir prasivėrė
bedugnių spąstai,
dingo rudenio lengvumas
ir saulei - nėr kur dėt akių.
Mėnulis, kaip lempa gęsta,
tarsi apsvaigęs
nuo paukščių triukšmo
ir žmonių.

Atvėso miškas pustuštis.
Seniai jau surinkti grybai, uogos.
Iškirsti sausuoliai,
suvežtos malkos.
Vėjai taršo lapų pusnį,
o mes, ant stuobrių susedę -
geriam, valgom,
ir pavydim
skrendančiom
pro šalį -
gervėm, gulbėm.