Gatvė, rašalas ir aš III

Dešimt metų. Šitiek laiko esu gatvėje. Ne, elgetavimo laiko tikrai neskaičiuoju. Tiesiog šiandien pro mane, sėdintį prie parduotuvės, ėjo ponia su mažu vaiku ir tas timptelėjęs mamai (tikriausiai, tiksliai nežinau) už kelnių paklausė: „Mamyte! Ar šitas barzdotas dėdė čia gyvena? Jis visą laiką čia gyveno? “. Moteris vaiką šiurkščiai prisitraukė prie savęs, atsiprašančiu žvilgsniu pažvelgė į mane ir nuskubėjo netarus nė žodžio. Šito gesto, man iš jos nereikėjo. Per šitiek valkatavimo metų izoliavau gėdos jausmą, ištrėmiau jį į tolimiausią savo kampelį. Nustojau reaguoti į praeivių žvilgsnius, įžeidinėjimus, net į jų spjūvius. Pats pasirinkau tokį kelią, tokį gyvenimo būdą. Pats nusprendžiau spjauti į viską, į gyvenimą ir štai dabar gyvenimas atsilygina tuo pačiu.
                            Nesiskundžiu. Kaip sakoma „būna ir blogiau“. Štai sėdžiu dabar prie laiptinės, geriu alų. Tiksliau kažkokį spiritizuotą gėrimą, turintį devynis laipsnius stiprumo ir alaus pavadinimą. Tačiau aš neišrankus. Man tinka. Prieš mane daug namų. Jų languose degančios šviesos atrodo taip jaukiai ir viliojančiai. Vienos jų užgęsta, kitos įsižiebia. Jaučiausi kaip vagis. Aš paslapčia, jiems visai nenutuokiant vagiu šilumą, šviesą, jaukumą. Tie žmonės net nenutuokdami dalinasi su manimi savo namų teikiama ramybe, prieglobsčiu. Žiūrėdamas į langus mąsčiau kokie žmonės ten gyvena, ką jie dabar veikia. Alus tas mintis skątino, tad vieną po kito skanavau langus ir kūriau nebūtų žmonių nebūtas istorijas.
                              Laikas bėgo, alus sęko, degančių šviesų languose mažėjo. Aš, maždaug dvi paras nieko rimto burnoje neturėjęs, greitai girtėjau. Artėjo ta akimirka, kai bagsis alus, kai užges paskutinė šviesa lange ir aš turėsiu išeiti. Tai buvo neišvengiama ir aš tai puikiai supratau. Dėl to neliūdėju, tačiau ir nesidžiaugiau, tiesiog to smalsiai, kiek jaudindamasis laukiau. Paskutinis truktelėjimas alaus ir tara tuščia. Žvilgtelėjau į dangų – giedras. Nusprendžiau nakvoti lauke, būtent čia. Pasidėjau rankas ant šalto betono ir priguliau. Gulėdamas vis stebėjau langus. Galiausiai liko vienintelė šviesa, daganti aukščiausiame aukšte. Užsimerkaiu. Jau buvau beužmingąs, bet... Paskutinį kartą žvilgtelėjau į ją – vis degė...