Nemylimas.

Uodas Zyzla skrido per Gryžuvos brąstą ir užkliuvo už lazdyno šakos. Šaka jį spyruokliavo į  pušies kamieną, kamienas į žalsvą akmenį, o ant akmens miegojo Drugelis.
Drugelis, išgirdęs tekštelėjimą, pramerkė dideles akis ir pamatė skystai prisitrenkusį uodą Zyzlą. “ Koks gražus vabzdys. Beveik kaip vamzdys. Padėsiu jam. O gal? ” pagalvojo Drugelis.
Daug vargo buvo, kol Drugelis nurengė trenktą uodą, kol jam kelnes išplovė, kol aprengė. Nuprausė, sušukavo – paruošė skrydžiui.
- Kur aš? – prabudo uodas.
- O.. vieni niekai, - numojo ranka Drugelis. – Tu prisitrenkei.
- A.., - ištarė Zyzla.
- Tu man rūbus išplovei? – nusistebėjo Zyzla.
- Taip, - šypsojosi Drugelis.
- Tu mane sušukavai? – pažvelgė į savo atvaizdą vandenyje Zyzla.
- Taip, - susižavejęs atsakė sparniukas.
- Gal tu nori draugauti su manim? – pakalausė Drugelis, mirksėdamas akimis.
- O ką tu man duosi?
- Visą pasaulį. Matai: šitą upę, šitą krantą, medžius ir dangų. Viską tau atiduosiu, nes tu man patinki.
- Valgyt turi? – tepaklausė Zyzla.
- Taip.
Jie valgė ir gėrė kiek širdis geidžia. Drugelis draugui negailėjo net kvapnaus kisieliaus.
Kai jie prigulė ant akmens pailsėti drugelis atsargiai paklausė:
- Tu nori draugauti su manim?
Uodas Zyzla, pasikrapštė dantis ir atsakė:
- Ne, šiandien su tavim daugiau draugauti nenoriu.
Zyzla kaip raketa šovė į dangų ir nuskrido namo.
Drugelis palydėjo jį akimis, jis džiaugėsi kiekvienu, kurį galėjo skaniai pavaišinti, tarti gerą žodį. Zyzla nežinojo, kad jis buvo tūkstantis pirmas vabzdys, kuris atsisakė draugauti su Drugeliu. Drugelis apsidairė. Už lazdyno šakos kažkas užkliuvo, trenkėsi į pušies kamieną.. Drugelio veide sužibo šypsena, o akyse suspindėjo viltis