Vasaros

Vaškas ant stalo snaudžia
Kėdės dar šiltos truputį
Buvo vasaros ilgos ir jaukios
Buvo nuotykiai godžiai sutūpę

Pėdos iš lėto augo
Vietos mažiau kas vakarą
Mūsų temstantis vėstantis draugas
Mums po pasaką migdamas pasekė

Juokas kas žingsnis tyras
Nuo kalvos regim ramybę
Vasaros buvo šitokios gilios
Jos ir vėl mus iš naujo sulydys