Uodas Pasternokas ir Karlas Marksas.

Uodas Pasternokas  ir Karlas Marksas.
Miške pūtė vėjas.
Karlas Marksas išlipo iš drėvės, kur šimtmečiais sėdėjo, studijuodamas pasaulio ekonomiką, ir nusipurtė nuo angliškos vilnos smokingo laiko dulkes. Suskambo mobilus telefonas. Marksas griebėsi  liemenės kišenėlės ir išsitraukė laikrodį. „Cibulis“ rodė 15 val. 14 min. Telefono skambutis garsėjo. Supratęs, kad tai telefonas, Marksas oriai išsitraukė  iš kelnių kišenės „ Samsung“ išmanųjį telefoną. Ekrane mirksėjo elektorninis užrašas: „ Fridrikas Engelsas“.
- Karlas prie telefono, - oriai atsiliepė Marksas. – Nori pasakyti, kuo skiriasi naivusis feodalizmas? Che che.. che
- Gelbėk, Karlai, Fridrikas didelėje bėdoje, padarė avariją. Mirtinai sužeidė mažą mažą mergytę. Reikia pinigų, - pasigirdo visiškai nepažįstamas balsas.
- Kas jūs? – susiraukė Karlas. – Kur mano draugužis, Fridrikas?
- Aš policininkas „Ivanauskas“. Reikia pinigų, sumokėti mirštančiai avarijos aukai, kitaip Fridrikas sės į kalėjimą ilgiems metams.
- Daukite man Fridriką. Noriu jį pabarti, - pyktelėjo Karlas.
- Jis negali, - nepasimetė policininkas. – Jis laiko mirštančio ranką. Jeigu jis prieis – mirštantis – numirs.
- Tiek to nebarsiu. O jūs pone, pasakykite, ką čia lemia pinigai?
- Aš suforminsiu protokolą, kad Fridrikas nėra kaltininkas. Kad praeivis mirė nuo įsisenėjusios širdies ligos. Tiesiog Fridrikas bandė jį gelbėti, bet nepavyko. Ar sumokėsit?
- Kvailas paaiškinimas. Kokio mažumo ta mergaitė?
- Spręskit. Turit tris minutes. Metu ragelį ir – čiau, - ryžtingai tarė „Ivanauskas“.
- Kiek kainuoja jūsų melas, Ivanauske? – atsiduso Marksas.
- Milijonas, - sušuko „Ivanauskas“.
Stojo tyla. Marksas pagalvojo apie pasaulio ekonominę krizę. Teks įtraukti skyrių apie nelaimingus atsitikimus. Tai svarbu.
- Ivanauskas? – Marksas išsigando, kad policininkas metė ragelį.
- Klausyk, Marksai, pinigus paduok tam, kuris dėl tavęs stovi už sekančios pušies. Ar matai?
- Kur?
- Kalbėk tyliau. Rėki, kaip beduinas dykumoje. Už tos pušies. Matai?
- Taip. O, sakykit, ponas  Ivanauskai, ar laiktodis tiks? Auksinis. Roxe?
- .. gerai. Ir telefoną pridėk. Greitai.
Telefonas išsijungė. Karlas už artimiausios pušies pamatė  uodą Zyzlą, kuris rimtu veidu žiūrėjo į Marksą.
Uodas Pasternokas apžiūrinėjo auksinį Markso laikrodį ir vartė telefoną. Zyzla su Kyzla stovėjo šalia ir varvino seilę.
- Nieko sudėtingo – reikia žinoti istoriją, vyrai, - nusijuokė patenkintas Pasternokas.
Marksas skubėjo miško takelių, kada iš už posūkio pamatė Fridriką, ramiai žingsniuojanti avietyno link.
- Fridrikai, -  sušuko Karlas.
- Karlai, - džiaugsmingai atsiliepė Fridrikas. Jie apsikabino.
- Tu nukentėjai, drauge mano? -  maigė Fridriką Karlas.
- Kodėl aš  turėjau nukentėti?  - nuoširdžiai nustebo Fridrikas.
Karlas Marksas suprato, kad jį apgavo telefoniniai sukčiai. Buvo nejauku prisipažinti. Karlas Fridrikui nesakė, kur dingo jo auksinis“ cibulis“, o Fridrikas jo, tiesiog, neklausė. 
Jie apsikabino ir oriai  žengė miško taku, svarstydami apie kapitalizmo pranašumus prieš naivųjį feodalizmą.