-oooooooo-

2011 04 12

Manęs gali užtekti
Prabudusiam vasaros vėjui.

Mažutis namukas apsuptas kalnų.
Vien tai pasako, kokie turi būti uždari
Žmonės, kad tai ištvertų. Jie niekur
Nekeliauja, tai visas jų gyvenimas, tačiau
Atsigulę vakarais ir panirę į giliausias savęs
Paieškas aplanko daug daugiau, nei mes
Sapnuojantys, tai it trancas,  it pamestas
Erelio žvilgsnis.

Daug dramblių... ant kiekvieno jų šono
Po naują ornamentą. Po naują geltona, žalia
Spalvomis išpieštą gyvatę. Kruopščiai
Nudailintą liniją. Galite teigti, kad tai Indija,
Bet jums padėsiu, tokių dramblių realybėje nėra,
Juos kuria vaizduotė, vienatvė – visa tai neleidžia
Jaustis užsidariusiam nuo pasaulio. Mira ir kvapnieji
Aliejai gali teikti kvapų prabangą net nekvepėdami.
Gali pajusti orą išpučiančio dramblio straublį sau ant kaklo.
Ar pučiantį muilo burbulus, bet niekada to neatrasti
Iš tikrųjų. Tai it cirkas, kuris vyksta po tavo lova,
Jei tik atrasi galių jį įsivaizduoti.

Dabar drąsiai lipu į lovą ir miegu, kai būdavau vaikas –
Mažytė laiko ašara. Ieškodavau čeko ar, tik kur nesislepia
Norėdamas nugalėti visą gentį indėnų ar šiaip kokių
Skystablauzdžių miestelio degintojų. Dabar nebijau, tiesiog miegu.

Visi atvykę sako, jog tai geri žmonės. Jie turi bažnyčią
Žemiausioje savo miestelio vietoje. Visi kelia į viršūnes, o ji
Suspausta tarp kalnų. It raudonas obuolys tarp baltų
Delnų. Ar Dievas ją randa? Ar prieina paglostyti ir savo
Plunksna užrašyti pakeleivingų minčių ant jos bokštų
Saulei krentant į migį.

Pasaulis neaprėpiamas, bet tai ką matome mes yra kita...
Tai ką mato jie yra kita...

Linguojančios aguonos ir smėlio sauja. Nėra sūnaus, kuris
Parėjęs jį bučiuotų. Nes nėra kas keliauja. Yra, tik paklydėliai,
Kurie nuolatos prašosi vandens ir išklydėliai, kurie
Grobia jų moteris. Sako, jog tai nuostabiausios būtybės.

Geidulingesnės už visas sapno moteris kartu sudėjus,
Todėl dauguma keliauja prieš vėją. Pirma reikia užuosti...
Kad užtektų.