Virtualus kelias

Atsistok ir pasakyk, kad tau tikrai rūpi.
Ironiška šypsena ir šaltas saldumas.
Tavo ranka, jo ranka, bet vis regi kliūtį.
Geras ženklas, bet juo maskuojamas silpnumas.

Nesvarbu, ar tai truks tris sekundes,
Nesvarbu, kad truks taip trumpai.
Begalinės sekundės – tavo legendos,
Pastatyk pilį ir matyk kiaurai.

Akmuo po akmens, bet ne sutvirtinimui,
Kad suskaldytų rėmus, panaikintų liniją,
Ji riboja suvokimą tam, kas aplinkui.
Negi tu tiki, ar tiki ja?

Tavo pagrindas – minčių kolekcija.
Kaip manai, kurios yra baltos, kurios juodos,
Ar žinai, kad kryptis tai ne fikcija,
Ar tau netrūksta paguodos?

Sienos bandė apsaugoti, bet tik tada,
Kol laukė tavo virsmo sraigteliu,
Masė ir ji dalijasi daina,
Kurios tekstas parašytas ne tuo šriftu.

Bet negi tu vis ieškai stogo?
Dauguma tau gali duoti – slėpkis.
Dovanos kambarį, lovą, maisto
Bet užrakins tave, tad nežavėkis.

Taip norisi paklausti: kur židinys?
Laikrodis tiksi, o tu nežinai.
Gera, kai pasirinkimas šiltas ir augantis,
Ir jis augs tol, kol tiki, kad kelią matai.

Jiems trejų durų vis nepakanka.
Taip, tave gali užrakinti, jie tuo tikri.
Čia yra langas, neišsigąsk, jei kanda.
Sunaikink kiautą vien dėl to, kad gali.

Atsistok, tu žinai, kad tau rūpi.
Tu padedi: ar dabar tai ne melas?
Nusišypsok, jo ranka arti.
Tu turi paltą, o jis dreba.