Akistata

Laikas pajudėti.
Sklinda muzika -
Šopeno, Grigo.
O aš, armonikėlę virkdau,
o mano gerklėje,
siūlų kamuolys
įstrigo
ir virbalas.

Nugrimztu
į prisiminimus -
į žmonių, paukščių alasą.
Girdėjau pasakojant -
ne vieną kartą -
kažkas, tėvo alksninėlį kerta,
ta pasaka,
nelabai sena -
be galo.

Žmonės, rankomis moja,
kviečia pasinert
į amžinąją šviesą.
Renkas
svečiai nebuvėliai -
miestų su kaimais
akistata,
o laukai, miškai -
pilni aviečių.

O mano rankose,
ne vadelės, o vairas
ir aštrus žvilgsnis -
į dangų -
o ne į žemę remias.
Saulė it mergaitė -
iš manęs šaipos -
spinduliais
nužėrus žemę.

Akistata
ir prieš akis -
atsiveria
nauji vaizdai,
o ausyse -
mūsų pavargusios
fantazijos.
Sklinda muzika -
Šopeno, Grigo.
Krebžda mintys it pelės -
susapnavus -
košmarišką sapnelį.
Gelandu
į Atminties stiklą -
savo
atbukusį snapelį.