Romena buvo maža, gera mergaitė. Mes susipažinome kai ji lankė darželį. Aš pas ją ateidavau, kai ji dar miegodavo. Tuomet tyliai grojo muzikinis centras, sklido puikūs sveikinimo žodžiai ir geros dainos. Aš priguldavau ant tuščios lovelės, klausiausi dainų ir stebėjau laikrodį. Kai ateidavo laikas kelti Romeną, aš suruošdavau drabužėlius ir greitai, išbudinusi mergaitę, renkdavau. Po to sušukuodavau, apaudavau batukus ir mes išeidavome į darželį. Darželyje apaudavau tapkutes, nurengdavau paltuką ir mes atsisveikindavome iki vakaro. Vakare skubėdavau jos paimti iš darželio. Dažnai ją rasdavau žaidžiančią su auklėtoja ir keliais vaikais. Daug kartų daugelis vaikų jau buvo išėję iš darželio į namus. Mes eidavome namo pro bažnyčią. Aplankydavome Marijos altorėlį, pasėdėdavome ant suoliuko ir eidavome į kapines. Kapinėse laistydavome gėles ant tėčio kapo. Kartais, po lietaus, gėlių nereikėdavo laistyti, bet Romena vis tiek norėjo laistyti. Jai patiko šis darbas. Paskui mes abi eidavome į autobusų stotį ir rinkome kamštelius nuo alaus butelių. Dar, kitais kartais, eidavome prie Ventos ir ten taip pat rinkome kamštelius nuo alaus butelių. Po to eidavome namo ir atsisveikindavome, nes pareidavo iš darbo Romenos mama. Bet, bėgant dienoms, Romena vis labiau nenorėjo eiti į darželį.. Ji nebenorėjo atsikėlusi rengtis, nebenorėjo pėstute eiti. Buvo sunku ją prikalbinti tai daryti. Kartą aš atnešiau jai radusi drabužėlių. ir tuomet būtinai ji panoro jais rengtis. Jai nerūpėjo ar šie drabužiai, tą dieną, tinka ar ne. Romena net vasarą norėjo dėtis žieminę kepurę ir viskas. Atėjo laikas, kai mergaitė susirgo. Tuomet ji gėrė mikstūrą ir neėjo į darželį. Mes buvome su ja namuose. Atsimenu, ji kažko norėjo ir verkė. Bevergdama užmigo. Aš jai leidau miegoti, bijodama pažadinti jos neliesdavau. Buvo ir viena naktis, kai mes praleidome kartu. Aš vedžiausi Romeną pas močiutę Bronę, o po to mes ėjome pas mane ir taip praleidome naktį. Kaskart vis sunkiau man sekėsi prikalbinti Romeną eiti į darželį ir todėl neišvengiamai artėjo mūsų išsiskyrimas, kuris vėliau ir įvyko.
Šitą tekste skaičiau seniau ir kelis kartus. Labai gerai parodyti mergaitės poelgius, kurie tokie natūralūs, tikroviški, tiesiog pajunti, kad istorija mūsų realybės dalis. Tai geras sukrėtimas.
Taip...Tsitats tikrai gerats...nepaitsant to, kad pratsideda lygiai taip pat, pet...tsitats mane palietė...ats net tsutsigraudinau kazkaip ir akyts patsidarė pilnots atsarų, o tai ne taip jau ir puiku man tsiandien ir ypac dapar, pet...gal jits dėl to, kad jau ne tokts trumpats, o daug ilgetsnits ir tia tats tavo...na tats tavo tsavotitskats tsiliuts, jau tskampa kaip ratsymo tsiliuts, o ne kaip neprandumats, taip. Tau tikriautsiai reikia ratsyti didetsnets itsorijats...kūriniuts ir tada tu lapiau įtsijauti ir atsitskleidi...taip?..Patskui ats ateitsiu tsu kitu klonu ir tsitą įvertintsiu teitsingai, nets tsu tsituo vitsai negaliu vertinti, vitsai vitsai. Dapar pa*