Meiles laiškas mylimai Julytei.

Miške, kur medžiojo uodai Zyzla, Kyzla ir Pasternokas, tapo neramu gyventi.
Laukus, miškus ir klonius okupavo gamtos mokslininkas Teodoras. Vyras gaudė drugelius, persmeigdavo dar klykiantį sparnuoti ir padėdavo ant saulės nusibaigti.
Uodų jis nelietė. Tikriausiai, buvo paruošęs jiems kitą kankinimo būdą.
- Reikia išvaduoti džiūstančius ir nubausti džiovinančius, -  pasakė vyrams Pasternokas.
- Man džiūstančių negaila, - pasakė Kyzla.
- Girdėjau, kad tas Teodoras gamtininkas. Jeigu mes jį nusiurbsim – bus triukšmas spaudoje, - perspėjo Zyzla.
- Gamtininkas tai tas, kuris kiša nosį ne į savo reikalus. Norit, kad ir mus prismeigtų?
- Kol kas: Eik tu šikt. O mes pagulėsim – pagalvosim, - mostelėjo sparnu Kyzla.
Pasternokas išskubėjo savo reikalais.
Uodai Zyzla ir Kyzla gulėjo saulės atokaitoje ir svarstė.
- Jeigu mes jį padegsim? – pasiūlė Zyzla.
- Ne, bus kvapas, atbėgs šunys ir mojuos uodegomis, - nukirto Kyzla.
- Reikia paskandinti – kvapo nebus, - tęsė Zyzla.
- Prišikim į jo mokslinę knygą. A? – pasiūlė Kyzla.
- Gerai. O po to paskandinkim. Gerai? – apsidžiaugė Zyzla.
- Geriausia būtų jį prismeigti. Adatėlėm. Ant saulės. Neduoti vandens ir jo akinius ant pilvo padėti, - kalbėjo Kyzla.
- O kodėl akinius ant pilvo? – paklausė Zyzla.
- Kad nematytų, kaip tu kelnes nusimovęs šiki ant jo mokslinio darbo, - paaiškino Kyzla.
- Pats sugalvojai ar kur nors perskaitei? – nusijuokė Zyzla
Sugrįžo Pasternokas nešinas aparatu, kuris sukuria dirbtinį žaibą.
- Čia kas? – paklausė Zyzla.
- Čia, vaikeli, mirtis mokslininkams – gamtininkams, - atsakė išdidžiai Pasternokas. – Jūs su manimi?
- Ir su tavimi, - pasakė Kyzla. – Mes dar kai ką sugalvojom…
Juokėsi uodai iki žemės graibymo, vis kartodami kaip jie gamtos mokslininką Teodorą į kapus varys, kaip jie jo gamtos knygas vartys, kaip akinius ant pilvo padės.
Gamtininkas Teodoras rašė laišką savo mylimai Julytei, kada atskrido uodai ir viską apšikę, pajungė prie dirbtinio žaibų aparato paklausė:
- Tu, gamtos klaida, Teodorai, ar nori gyventi ar toliau džiovinsi mūsų grybus? – paklausė uodas Pasternokas, rankose laikydamas vielutę, kurią prilietus prie aparato, blykstels žaibas ir mokslininkas susiraitys į pelenų saujelę.
- Paklausykit, vyrai, jūs gailėsitės to, ką ruošiatės padaryti, - stabdė uodus Teodoras
- Mes – gamta, - sušuko Zyzla.
- Mes jėga, - pritarė Kyzla.
Uodai kvatojosi ir kalbėjo apie mokslininkų gamtos darbus visokias nesąmones, bet Teodoro iš spąstų nepaleido.
- Vyrai, mano gamtos mokslininko karjera – žlugo. Tiek to. Išpildykit mano paskutinį norą, - kreipėsi jis į sužvėrėjusius virus.
- Daug norėsi – greit pasensi, - juokėsi Pasternokas.
- Noriu pabaigti rašyti laišką mylimai Julytei. Leiskit, vyrai. Aš trumpai, - maldavo Teodoras.
- Leidžiam? – paklausė Pasternokas.
Teodoras, pasijutęs laisvas, griebė nuo stalo laišką ir pasileido bėgti.
Vyrai net išsižiojo, jie dar niekada nebuvo matę tokio moksliško įžulumo, tokio žodžio nesilaikymo.
Mokslininkas bėgo per pievą, o tuo tarpu žiebtelėjo žaibas iš giedro dangaus ir mokslininkas susiraitė į pelenus. Iš pelenais virtusio žmogaus delno pievoje liko paskutinis jo laiškas mylimai Julytei.
Zyzla pažvelgė į Kyzlą ir mostelėjo į laišką. Kyzla, suprato, kad Zyzla siūlo pritūpti ant laiško, bet tuo metu jam širdis suvirpėjo, jam labai pagailo Julytės ir jis papurtė galvą.