Tavo diena

O tu, jau toli
ir tokia šviesi,
o aš, bijau - pasipiršti.
Kur tie mano pažadai,
kur ta mano, laimės kepurė,
ir tos, baltos pirštinės?
Jie, visi  nugrimzdo
į prarają
lyg tamsūs bijūnai,
kažkur giliai - širdyje,
prie tavų durų,
aitriojo vyno -
atminties
šulinyje.

Žliaugia
lietaus ašaros - lango stiklu,
o aš, bliaunu, vakarais -
už tavų durų
lyg galvą užvertęs veršis.
Į mano gyvenimą -
purvinas pasaulis veržias,
ir sprogsta už langų -
žiedai, pumpurai,
ir limpa šiluma -
viršum šakų apsnigtų.

O ekskovatorius -
molį, smėlį kabina,
kabina ir kabina,
ir sminga, jo snapas,
kaip gandro -
kažkur, žaliame miške.
Šilta, gera - mažoj kabinoj,
ir aš, spurdu lyg žuvis -
mažytėj kriauklėj,
spurdu, degu
lyg didžiulis žiogas - žolėj.

Tavo diena -
klykia šaižiais balsais
ir ima saulė -
viršum beržų, alksnių raudonuot,
o aš, pieno puodelį nugeriu.
Tiesiu į saulę - sprandą, nugarą
ir iš po ratų - trykšta vanduo.
Ir varvina
balkšvą šviesą rytas,
ir klykia gulbės, gervės
virš ekskovatoriaus,
o aš negirdžiu.
Pasirodo, ir  mano gervė
buvo atskridusi,
ir kas, jei ne ji
mano širdį sužeis?