Iš ryto

Turiu namus,
turiu apie pasaulį -
supratimą savo.
Svetimo netrokštu - gyvenu.
Mano daržai, sodai -
pilni bulvių, pomidorų.
Nuo vaisių, uogų - šakos lūžta
ir svaigu, naktimis
nuo kaimiškų dainų.

O dienomis - liūdna -
nors šunimi kauk.
Įkirias mintis išvaikau.
Sapuojas -
tavo kojos nuogos.
Naktimis - verias akys,
rausta lūpos
ir nušvinta -
veidrodinės lubos.

O sodai - iš ryto rengias -
pavasariniais rūbais.
Tos mano pasakos
ir tau, parūpo,
ir šis žaidimas -
geruoju nesibaigs.
Po žvaigždžių žibintais -
lietaus ašaros rūpios
ir mintys tylinčios.
ant šakų sukabintos.

Liečiu prisiminimus,
iš ryto -
plūduriuojančius ežere -
galais pirštų.
Nuo žiedų, vaisių -
svaigsta galva.
Baiminuos - Praeitis sugrįš -
akis, rankas peršti -
sapnuojas vėliavos,
trimitai, būgnai.
Tegul būna, kaip buvo -
tegul, iš netolimos praeities -
išnyksta -
kruvina spalva.