Skaidula (pabaiga)

Vikai net akyse aptemo. Pajuto tokį skausmą ir šleikštulį, lyg kažkas ją iš tiesų būtų perlaužęs pusiau. Sąmonės krašteliu suvokė – neįmanoma. Rudaplaukė vis dar stovėjo už trisdešimties žingsnių, nuleidusi abi rankas, nekrustelėjusi nė per milimetrą. Vika neįstengė aiškiai įžiūrėti jos veido. Nudiegus nugarą išsirietė ir šlumštelėjo į žolę kaip maišas – net surikti nepajėgė iš netikėtumo. Kūnas nutirpo, tapo neklusnus, o tai tik paaštrino bejėgiškumo ir siaubo pojūtį – viskas, galas. Sulaužytu stuburu jau nieko nebepadarys, nepasipriešins...
Tačiau net ir nutirpę, pirštai jos klausėsi. Susigniaužė į kumštį, pajėgė pasiekti audeklo kraštus ir vėl bandyti rišti mazgą.
Tik po kurio laiko Vika susigaudė, kas vyksta. Stuburas buvo sveikas. Skausmas nugaroje pamažu ėmė panašėti į sapną, o pats užpuolimas – į išgalvotą. Ji sumirksėjo nustebusi, niekaip negalėdama susivokti, kas ką tik nutiko.

Išgirdo tyliai šlamančią žolę už nugaros, tačiau nesiryžo gaišti laiko apsidairymui – pirštai, rišantys mazgą, buvo velniškai neklusnūs.
Akyse aptemo, krūtinę nutvilkė keisto, nemalonaus šalčio banga, grasindama išversti skrandžio turinį. Blykstelėjo vaizdinys – ją daužo į saulės rezginį. Krūtinę užspaudė stingdantis skausmas, įkvėpti tapo sunku.
Tačiau dabar Vika aiškiai suprato – rudaplaukė kažkokiu būdu įsigavo į jos galvą ir ten darbavosi iš peties, skirtingai nei realybėje.

„Na ką, kale, dabar mudvi pažaisime?.. “

Nebuvo įmanoma atskirti, ar tai nuskambėjo balsu, ar tik jos mintyse. Tačiau Vika staiga prisiminė, kur tai girdėjo anksčiau. Šis sodas, lygi žolė, amžina naktis, kalno šlaitas ir pastatas, prie kurio bandė prieiti – visa tai jau buvo anksčiau. Prisiminė kaip per rūką – ji jau buvo pačiame pastate. Ilgi koridoriai, daugybė celių, visada laisvas kelias, kad ir kur beeitum. Ir katės...

Krūtinę nudiegė, taip pat ir nosį bei skruostus. Vika suriko, per ašaras nebematydama, ką daro. Kiek tai beprotei dar liko, kol ji pasieks ją iš tiesų?
Grįžtelėjo, susiraukdama nuo skausmo. Išskydęs siluetas mirguliavo visai arti - dar keli žingsniai ir ji gaus vienintelį tikrą smūgį.
Regis, kai jos susitiko pirmą kartą, ji galėjo kažkokiu būdu jai atsikirsti. Telepatiškai? Tačiau tąsyk, berods, viskas vyko sapne. Ar bent jau Vika manė miegojusi. Dabar ji buvo visiškai pabudusi, o norėjo užmigti, kad galėtų bent kažką padaryti. Bent apsiginti.

„Pažįsti jį? “
Mintyse blyksteli atvaizdas – vyras su dviem vos įžiūrimais randais ant dešinio skruosto. Darijus. Tačiau vaizdinyje ne tik jis – ten yra dar kažkas, kažkokia...
Vika atpažino save – sėdinčią ant kilimo, parietusią po savimi kojas. Ji ir Darijus pernelyg arti vienas kito, lyg kokie įsimylėjėliai  žiūri vienas kitam į akis. Negana to – ji laiko delną jam ant skruosto.
Vika nejučia prisiminė ir vietą – tai to romaniško stiliaus pastato vidus, viena iš celių. Ji ten susitiko su Darijumi visai neseniai.
„Vadinasi, prisiminei... “ – piktdžiugiškai patvirtino nudiegusi mintis.
Tarsi atlygis, kūną supurtė dar vienas mentalinis smūgis – neapykanta ir sadistišku įniršiu persunkta emocija. Atrodė, lyg veido odą nutvilkytų rūgštimi.
Tai tik mintys, – stengėsi nepasimesti Vika. – Bet tuoj ji nustos žaisti, tuoj įvyks šis tas rimtesnio...

Žolė trakštelėjo po bato padu visai čia pat. Vika staiga nustebusi suprato, kad gali matyti savo priešininkę net neatsisukdama. Tarsi rudaplaukė būtų pamiršusi nutraukti telepatinį ryšį – Vika aiškiai matė, kaip rankos, laikančios akmenį, kyla į orą virš jos galvos. Netgi žinojo, kiek kartų jis leisis žemyn, kad suknežintų kaukolę.

---

Mergiotė prisiminė. Vaida pajuto pritarimą iš menkiausių virptelėjimų, tarsi akimis išvydo suvokimą, užplūdusį auką. Dabar Vika žinojo, kodėl. Ritualas išpildytas, katė jaučiasi prisižaidusi su grobiu, o pelė susitaiko su neišvengiama mirtimi. Dabar vienai iš jų metas pasisotinti visiškai.
Vaida abiem rankomis iškelia akmenį, vis dar siųsdama Vikai vaizdinius, nužiūrėtus pro tarpą tarp užuolaidos ir sienos tada, kai paslapčia stebėjo susitikimą ir žinojo, kad tai ji turėtų būti Vikos vietoje. Tada žinojimas pjaute pjovė ją iš vidaus, prieštaraudamas realybei. Ji turėjo būti Vikos vietoje! TURĖJO!
O dabar ji žino, kad taip ir bus. Pirma užmuš, tada viską sustatys į savo vietas. Darijus net nepastebės.

Staiga Vika sukteli atgal, ištiesdama ranką. Kažkas balta blyksteli ore, įsirėždamas į Vaidos veidą ir smilkinį nutvilko stiprus skausmas. Ji aikteli labiau iš netikėtumo – žinojimas, kad aplinkui nėra kitų ginklų, subyra it kortų namelis ir pirmą kartą Vaida jaučia augančią baimę.
Vėl?.. Jau antrą kartą iki kaulų smegenų įtvirtintas jausmas ją apgauna?
Akmuo vis dar jos rankose, praradęs aukštį ir taikinį. Vaida vėl užsimoja, tačiau apdujusi po netikėto puolimo nesužiūri savo aukos – Vika jau pakilusi ir žengusi į šoną. Ir jos ranka su nesuprantamu baltu daiktu vėl paliečia Vaidos smilkinį.
Jausmas toks, lyg būtų gavusi kūju... Parkritusi į žolę ji tegali uosti keistai saldų aromatą, sklindantį nuo žemės. Akmuo nurieda šalin, jis nepasiekiamas, jau neegzistuoja. Dulkės, sidabriška žolė, šiek tiek juntama rasa. Keista – negali galvoti apie nieką kitą, tik apie kvapą ir prispaustą žolę po delnais. Pulsuodamas pamažu auga skausmas, Vaida visai nenori patirti jo visu smarkumu. Ne taip viskas turi baigtis.
O žemė kvepia taip saldžiai...

Akinamai baltas žybsnis ūmai paryškina visus pojūčius, išskyrus vieną. Mergina taip ir nebepajunta paskutinio smūgio. Tačiau prieš numirdama puikiai girdi kažkur toli aidintį prislopintą kniaukimą.

---

Iš drebančių rankų iškritusio audeklo Vika nesuspėjo laiku surišti į mazgą. Į jį surinktas tako akmenėlių gniužulas laisvai išbyrėjo ant žolės, šalia priešininkės kūno.
Vika neketino tikrinti, ar rudaplaukė tikrai negyva. Ji matė jos veidą, nutviekstą mėnesienos. Akys buvo atmerktos, ramiai žiūrėjo į žolę nemirksėdamos. Plaukai ties smilkiniu sulipę krauju, juoda srovelė tekėjo smakru žemyn.
Vika trūksmingai atsiduso, perbraukdama delnu veidą. Pirmą kartą užmušė žmogų ir nors tai buvo savigyna, nejautė jokio palengvėjimo. Kūnas drebėjo nuo įtampos.
Krūptelėjo, išgirdusi priekaištingą kniauktelėjimą visai šalia. Prie obels tupėjo iš kažkur atbėgusi juoda katė, spoksojo į sceną didelėmis akimis ir vos vos krutino uodegą. Vika žiūrėjo į ją kelias sekundes, tada apsidairė, tikėdamasi pamatyti daugiau liudininkų.
Jų nebuvo. Tik ji ir vieniša, sunerimusi katė.
Mergina apsisuko ir patraukė prie pastato, vis dar negalėdama suvaldyti drebulio. Ketino pagaliau patekti į vidų ir patikrinti – ar iš tiesų ten jos laukia ilgi koridoriai ir daugybė celių, įsirėžusių mintyse.

Katė kurį laiką žiūrėjo į nejudantį Vaidos kūną, tada nukiceno žudikei iš paskos, apgailestaudama, kad be reikalo paliko savo postą.
Viso to galėjo ir neįvykti.

---

Durys nebuvo užrakintos. Masyvios, be jokių puošybos detalių, jos sunkiai prasivėrė, sudejuodamos senoviškais vyriais. Sustingusi it statula Vika žiūrėjo pro tarpą, labiausiai bijodamasi sutikti dar vieną milžiną, panašų į matytą anksčiau.
Už durų silpnai spingsojo lempelė,  nušviesdama tuščią koridorių.
Merginos kojas uodega brūkštelėjo juoda katė, trumpam išgąsdindama viešnią.  Keturkojė  įbėgo vidun ir pradingo iš akių.

Vika pagalvojo, kad greičiausiai gyvūnas taip drąsiai nesibrautų, jeigu viduje būtų kažkas blogo. Arba dabar jau mautų lauk, šnypšdama ir purkštaudama, ko tikrai nebuvo.
Įsidrąsinusi mergina prasispraudė pro durų tarpą ir pajuto po kojomis ne itin minkštą kilimą, sutryptą įeinančių ir išeinančiųjų. Kairėje, pakabinta ant sulenktos vielos, gelsvai švytėjo po stikliniu gaubtu pakišta žvakė. Vika žiūrėjo į ją nustebusi – tikėjosi mažų mažiausiai nedidelės lemputės. Net nepagalvotum, kad kažkas šiame pasaulyje dar naudotų žvakes.
Kiek toliau, už dešimties žingsnių, švytėjo dar viena žvakė. Toliau – dar viena, tačiau tarpuose tarp jų tamsa buvo pakankamai tiršta. Vika nukabino lempelę ir, ištiesusi prieš save, žengė į pastato gilumą.
Trijų žingsnių pločio koridoriaus sienos neįprastai aukštos, sumūrytos iš stambių, pilkų akmenų. Vietomis – suręstos iš lentų. Dar kitur – iš rąstų, lyg statybininkai taip ir nebūtų apsisprendę, kas geriau.
Kas keli žingsniai – praėjimai į abi puses, uždengti margais audeklais. Audeklų raštai pablukę, tačiau puikiai matomi. Vienur tai tik figūrų pynės – trikampiai, apskritimai, spinduliai ir žvaigždės, susiliejantys į vientisą, savotiškai darnų margumyną.  Kitur išausti paveikslai, kuriuose galima įžiūrėti pačių įvairiausių gyvių – pradedant žuvimis, baigiant katėmis. O taip – kačių ten ypač daug. Ir gyvačių daug. Ir dar įvairiausių keistų padarų, kokių Vika nė už ką nenorėjo susitikti. Tačiau kad ir kiek besidairė, nepastebėjo nė vieno pavaizduoto žmogaus. Kas tik nori – bet ne žmogus.
Ir visa tai buvo be galo pažįstama.
Vika suprato jau čia buvusi. Greičiausiai netgi ne kartą, greičiausiai rytais būtent šią vietą prisimindavo, kol sapnai nenukeliaudavo užmarštin. Šią vietą ir Darijų, kuris jos laukdavo kažkurioje iš celių, už vieno tų audeklų...
O gal jis ir dabar laukia?
Mergina atsisuko į artimiausią praėjimą, svarstydama netikėtą  idėją. Jeigu taip, tada privalo būtinai jį surasti – vienintelis Darijus dabar gali ją parvesti namo. Tiktai kurioje iš celių?
Silpnai, lyg per miglą ji prisiminė – sapnuose NIEKADA neperžengdavo svetimos celės ribų. Niekada nesmalsavo, kas galėtų būti už audeklų. Nė viename sapne nepažeidė nerašytų taisyklių. Kažkaip žinojo, kur turi nueiti. Tik neprisiminė, ar eidavo į tą pačią vietą.
Regis, miegodama pažinojai šią vietą daug geriau nei prabudusi...
Vika prikando apatinę lūpą ir ištiesė ranką link audeklo, ketindama timptelėti kraštelį ir viena akimi žvilgtelėti. Už jo buvo visiškai tylu – greičiausiai ten netgi nieko nėra...

Tarsi nubausdamas už nedovanotiną smalsumą, koridoriaus gale pasigirdo duslus žvangesys. Vika grįžtelėjo su ištiesta prieš save lempa, tačiau kad ir kas triukšmavo, buvo gerokai per toli. Ji pastebėjo, kaip tolimiausia švieselė koridoriuje prigeso, uždengta aukšto silueto.
Silpnas skambėjimas, nepaliaujamas tarškėjimas sulig kiekvienu žingsniu. Besiartinantis asmuo ant savo kūno nešiojosi pakankamai barškalų, kad patrauktų dėmesį iš toli. Vika išsigandusi akimirką svarstė, kas geriau – likti ir pamatyti tą, kuris artinosi, ar surizikuoti ir pasislėpti už audeklo.
Pritemo antra, artimesnė švieselė. Kuomet pavidalas slinko pro lempą, Vika suvokė, kad atėjūnas praktiškai neatspindi šviesos – blykstelėjo kontūras ir kaipmat susiliejo su tamsa. Mergina apsisprendė – sugriebusi audeklo kraštą vikriai šmurkštelėjo į vidų ir vos kakta neatsitrenkė į nuleistą grubaus darbo sietyną, kuriame spingsojo vos viena žvakė iš septynių.
Tuščia?...
Tuščia. Vika vos girdimai atsiduso, nedrįsdama triukšmauti. Širdis stipriai daužėsi. Ji pridėjo delną prie krūtinės ir atsargiai atsitūpė, atsiremdama nugara į sieną. Atrėmė lempą į kelį, apglėbdama pirštais šiltą stiklą. Žiūrėjo į tuštumą tarp švieselės ir savęs, klausydamasi artėjančių žingsnių ir aiškaus medinių daikčiukų tarškėjimo. Lyg ir tuščiaviduriai karoliai, gal šis tas daugiau. Vos girdimas metalo skimbsėjimas – tyras, vienišas. O jam pritaria medinė kokafonija. Ir lentų girgždesys po kojomis.
Vikai pasirodė, kad išgirdo kažką tekštelint čia pat, šalia, lyg sietyne įtaisyta žvakė būtų nuvarvinusi dalį vaško.

Praeiviui traukiant pro audeklą, šis ramiai supleveno, vos neatidengdamas kraštelio. Vika virptelėjo, nenukreipdama žvilgsnio. Nenorėjo matyti.  Akimirką išsigando, kad žingsniai ūmai ims ir nutils šalia įėjimo į jos celę. Praeivis ūmai užuos pašalietę, jos baimę, sutrikimą ir sustos susidomėjęs.
Kas tada?
Ne, žingsniai nenutyko nė akimirkai, nors Vika galėjo prisiekti, kad praeivis akimirkai lyg ir sudvejojo. Tarpas tarp dviejų garsiausių girgžtelėjimų buvo keliomis milisekundėmis ilgesnis. O tada žingsniai nutolo, audeklas liovėsi plaikstytis ir Vika su palengvėjimu atsiduso.
Ji buvo ne viena šioje celėje. Tik dabar pastebėjo dviejų silpnų švieselių nutviekstą kontūrą kampe, ant suguldytų pagalvių. Panašėjo į vystyklus. Į kūdikį, kruopščiai susuktą į kietą kokoną, kur, akims vis labiau prisitaikant prie tamsos, matėsi tik mažas, raudonas veidelis. Akelės užmerktos, miniatiūrinės lūpos sudėtos į juokingą grimasą – mažius miegojo, ne kitaip.
„Kurgi tavo motina? “ – Vika lyg apkerėta spoksojo į miegantį žmogeliuką, nedrįsdama garsiai kvėpuoti. – „Toks mažas, juk ir maitinti tikriausiai dažnai reikia... “
Vėl labai aiškiai išgirdo tekštelėjimą ir nejučia žvilgtelėjo į sietyną – ten įtaisyta žvakė ramiausiai degė, nė neketindama varvėti. O ant kilimo po sietynu telkšojo tamsi bala. Nepanašėjo į vašką.

Vika kilstelėjo savo žibintą kiek aukščiau, nukreipdama žvilgsnį į lubas ir vos susilaikė nesurikusi – tik giliai įkvėpė, prispausdama pirštus prie burnos. Akimirką manė išvydusi nutapytą freską, kur buvo pavaizduota neįsivaizduojamų gabaritų beplaukė būtybė plačiu, mėsingu veidu, nukreiptu žemyn. Visas kūnas – vieni lašinių raibuliai. Ir šešios riebios krūtys, gerokai ištįsusios nuo savo svorio.
Kaip ir kūdikio – būtybės akys buvo užmerktos, plati nosis suraukta, lūpos juokingai sutrauktos. Mėsingus rankų pirštus laikė sunertus tarp krūtų, nuo kurių ir varvėjo tiesiai ant sietyno. Tik visai tai neįsivaizduojamai masei suliulėjus Vika suprato žiūrinti toli gražu ne į freską.
Nebuvo įmanoma suvokti, kaip ji sugeba tokia masyvi išsilaikyti palubėje – Vika ir neketino išsiaiškinti. Beveik alpdama iš siaubo ji pasiekė užuolaidą ir išsprūdo į koridorių.  Žibintą teko nuleisti ant žemės – rankos taip išdavikiškai virpėjo, kad net ėmė dzingsėti stiklinis dangtis.

---

Koridoriuje praeiviai, kurių nesinori susitikti. Už užuolaidų – tai, ko nesinori pamatyti...
Vika klausėsi tylių garsų, tvardydama isterišką drebulį. Nusprendė nesprukti iš pastato. Miesto nepažinojo, o čia viskas tarsi buvo pažįstama, tik reikėjo prisiminti.
Žinoma, jeigu pirmiau neišsikraustys iš proto.

Koridorius jau visą pusvalandį atrodė tuščias ir mergina įsidrąsino. Tari didžiausią brangenybę sugniaužusi vos spingsintį žibintą, ji išlindo iš už akmeninio stulpo, ramstančio sijas ir nedrąsiai patraukė į gilumą.
Grindų lentos po jos pėdomis visiškai negirgždėjo. Kartkartėmis žengdavo ant kiliminės dangos – ši netrukdavo greitai užsibaigti. Tada vėl medinės lentos. Keista – basos pėdos nė nemanė atšalti. Tarsi ši vieta būtų šilta tiek, kiek žmogui reikia, nei daugiau, nei mažiau.

Galop ji išėjo į erdvų, aukštą holą, iš kurio vedė dar penki koridoriai, apšviesti tiek pat, kiek ir tas, iš kurio išlindo. Čia pat bolavo akmeniniai laiptai, vedantys į antrą aukštą. Vika nepajuto jokio noro lipti aukštyn – neprisiminė kada nors tai dariusi. Į atmintį tebuvo įsirėžęs vaizdinys – ji pasuka į vieną iš koridorių ir pradingsta trečioje iš eilės celėje.
Taip, bet kuris koridorius? Jie visi buvo vienodi, jokių išskirtinių ženklų. Be to – celė kairėje ar dešinėje?
Vika nepajėgė prisiminti. Ji tik žvelgė į kiekvieną koridorių paeiliui, laukdama kokio nors ženklo iš vidaus – kokio nors neįprasto širdies tvinksnio, patariančio jai, kaip elgtis tokioje vietoje. Tačiau nieko neįvyko.
Ji pajuto skirtumą tik atsisukusi į koridorių, kurio gale buvo išėjimas...

Vika nejaukiai jautėsi tokiame dideliame hole, stovėdama atviroje vietoje. Visgi čia buvo kryžkelė. Galbūt dabar į ją kas nors spoksojo iš kažkurio koridoriaus tamsos. Kas nors, po kurio kojomis girgždėjo grindų lentos.
Mergina nejučia atsitraukė prie sienos, stengdamasi neprarasti iš akiračio kelio, kuriuo čionai atėjo. Deja vu pojūtis sugebėjo atvesti iki šios vietos. Turėjo būti dar kažkas.

Tylą perskrodė šaižus, įsakmus kniaukimas – iš tamsos išniro juoda katė ir sustingo ties šviesos riba, išdidžiai įsispoksodama į viešnią. Vika tik dabar prisiminė praleidusi ją į vidų pirmą.
- K... kate, - ištarė tyliai. – Na ir išgąsdinai. Ateik čia, kac kac...
Katė sujudino ausis ir nusisuko. Pabėgėjusi pranyko tamsoje, po akimirkos miauktelėjo.
- Ei! – Vika kilstelėjo žibintą. Pastebėjo juodąją pusiau nusisukusią, laukiančią ir stebinčią.
Tačiau katė nė nemanė jos prisileisti. Tik vikstelėjo uodega ir vėl pabėgėjo. Kuomet Vika svarstė, ar vertėtų palikti kol kas saugų kampą, ji grįžo kiek atgal ir vėl sukniaukė.
- Tu mane vesi, - suprato katės veiksmus Vika. – Dieve, norėčiau dabar mokėti tavo kalbą!

Dar vienas nekantrus kniaukimas. Senoji Tši irgi velniškai troško, kad šitas nesusipratimas, vardu Vika, ją suprastų.

---

Sekdama paskui katę, Vika skaičiavo celes. Juodoji pasirinko koridorių nė nemirktelėjusi. Tačiau prie trečios celės – nei kairėje, nei dešinėje – ji nestabtelėjo. Tik paragino trumpu murktelėjimu judėti toliau.  Porą kartų mergina tarėsi išgirdusi kažką sau už nugaros, tačiau katė bėgo priešakyje nesidairydama, neleisdama pernelyg dairytis į šalis. Vika bijojo ją paleisti iš akių, nors neabejojo, kad taip nutikus juodoji atsilieps nervingu „miau“.
Tši ūmai pasuko į dešinę ir nėrė po užuolaida, iškelta uodega užkabindama jos kraštą. Vika sudvejojo vos akimirką.

Celė buvo tuščia. Šį kartą iš tiesų – ji priekabiai apžiūrėjo visus pagalvius ant kilimo, dirstelėjo į lubas. Pamatė tik pilkas lentas.
Lygiai toks pats sietynas su keliomis žvakėmis suposi gerokai aukščiau, šviesos čia buvo daugiau nei praeitą kartą.
Katė atsitūpė prie įėjimo ir ramiai stebėjo besidairančią Viką. Įsitikinusi, kad viešnia apsiramino, ji murktelėjo atsisveikinimą ir išbėgo į koridorių.

Dabar turėtų būti daug ramiau. Nesusipratimas pagaliau atsidūrė reikiamoje vietoje.

Katei pradingus, Vika ūmai pasijuto labai vieniša. Nors ir ne kokia pašnekovė, juodoji visgi suteikė daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Dabar gi vėl ėmė graužti klausimai – kas toliau? Kodėl ją čionai atvedė ir kiek laiko ji taip bus?
Pasiekusi pakabino žibintą ant sietyno ir atsisėdo ant pagalvių, vieną prisispausdama prie krūtinės. Iš pastato gilumų ausį pasiekė girgždesio aidas. Nepavojingas ir tolimas. Tarsi kažkas būtų pravėręs duris.
Gal tai Darijus? Pagaliau ateina jos išsivesti...
Vika pati nesuprato, kodėl šį kartą prisiminusi Darijų nepajuto jokio pykčio ar nerimo. Priešingai – netgi apsidžiaugė. Susigūžusi  suposi tarp pagalvių klausydamasi silpnų garsų, uosdama medžiagos kvapą, žiūrėdama į niekur. Vis dar buvo įsitempusi, tačiau jau ne tiek daug. Tai buvo jos celė. Čionai jau niekas svetimas neužklys. O jeigu ir ateis, tuomet ne tam, kad padarytų kažką blogo. Arba išgąsdintų...
Vika nė pati nepajuto, kaip seno, brandaus audeklo prisilietimas ir kvapas sužadino prisiminimus. Ne tiek vaizdus, kiek subtilius pojūčius, įsitikinimus. Ji tarėsi pamažu perprantanti iš naujo viską, kas vyko čia, šiose celėse. Tik negalėjo to išreikšti žodžiais.
Ateis laikas, ir ją išleis.
Ateis laikas – ir ji suras kelią namo.
Viskam savas laikas ir vieta.
O dabar pamiegok.

Vaizdiniai, kuriuos taip grubiai prieš mirtį perdavė rudaplaukė, nejučia išryškėjo iki dar neregėtų detalių. Juose buvo daug ko.

---

Pabudo pajutusi prisilietimą. Nebuvo pratusi, kad kažkas rytais žadintų – atrodė netikėta. Arba atsikeldavo pati, arba įkyriai imdavo zysti telefonas – draugė skambindavo...
Ryto vis dar nebuvo. Kelios žvakės tebespingsojo ta pačia blausia šviesa, nušviesdamos Darijaus veidą. Šis žiūrėjo į Viką didelėmis, smalsiomis akimis.
- O... – teištarė mergina, ūmai įelektrinta tokio susitikimo. Pasirėmusi alkūnėmis pabandė atsisėsti ir sutriko suvokusi, kad jis nevilki jokių drabužių – atėjo kaip motina pagimdė.
Vika atšlijo, kuomet Darijus palietė jos petį.
- Kodėl tu nuogas?
Tyla.
Darijus nepravėrė burnos, kad ką nors atsakytų. Jo veide nepasirodė nei suvokimas, nei sutrikimas. Jis toliau žiūrėjo į Viką nemirksėdamas – smalsiai, įžūliai ir atvirai.
- T... tiek to, - sutrikusi linktelėjo mergina. – Nesvarbu. Tarkim... Tu žinai, kaip iš čia išeiti?
Jis vėl nieko neatsakė. Net neišsidavė suprantąs.
- Darijau...
Vika vėl atšlijo, nes jis dar kartą ištiesė į ją ranką, norėdamas paliesti.
- Būk geras, ne... – Vika papurtė galvą. – Neliesk... Suprantu – nekalbėsi.  Tiesiog... vesk mane iš čia.

Į celę įbėgo katė ir tyliai murktelėjo klausdama, kas čia dedasi. Darijus pažvelgė į ją, katė sumurkė kiek garsiau ir atsitūpusi ėmė laižyti letenėlę. Vika pajuto, kaip ima netekti kantrybės.
- Kada mes galėsime išeiti?
Nei Darijus, nei katė nedirstelėjo į jos pusę. Net kai vaikinas vėl nukreipė į Viką žvilgsnį, tai atrodė lyg gerokai pavėluota reakcija.
- Šaunu. Pradžioje negalėjau nuo tavęs pabėgti, dabar tu mane ignoruoji, - susierzino Vika. – Tiek to, surasiu kelią pati!
Ji atsistojo ir žengė link užuolaidos.

Būtų tekę praeiti pro katę – ši tupėjo tiesiai ant tako. Tačiau Tši ūmai pasišiaušė ir supurkštė, pastatydama šerį. Spoksodama susiaurėjusiomis akimis į Viką, ji niurnėjo panosėje, neketindama patraukti savo išriestos kupros nuo tako. Atrodė nusiteikusi agresyviai. Vika nenoromis žengė atgal. Darijus staiga nusijuokė, lyg katė būtų iškrėtusi kažką labai juokingo.
Mergina nespėjo supykti – staiga pastato tylą perskrodė pratisas, žemas, pačią dūšią virpinantis garsas. O po akimirkos juntamai virptelėjo žemė.
Kažkas ką tik išėjo į koridorių.

Pakraupusi Vika suprato, kad katė ką tik išgelbėjo ją nuo akistatos su kitu šių namų svečiu. Gyvūnas nervingai spoksojo į merginą ir vis dar neketino nurimti, lyg tikėdamasis, jog ši gali iškrėsti ką nors netikėto. Darijus tebesėdėjo ant pagalvių, atrodė ramus. Įvykiai koridoriuje, jo visiškai nejaudino.
Krūpčiodama sulig kiekvienu žemės virptelėjimu, Vika sugrįžo prie pagalvių ir atsisėdo, ketindama bent taip nuraminti katę. Ši iš tiesų nusiramino – atsitūpė ir jau nebepurkštavo, nors įtarus žvilgsnis nė akimirkai nepaleido viešnios.
O Darijus vėl pabandė paliesti Vikos petį. Ši atšlijo, akies krašteliu pastebėdama, kaip išsiriečia grindų lentos, matomos pro užuolaidos apačią. Medis šaižiai sudejavo, tas garsas trumpam persipynė su bosiniu kriuktelėjimu, paskleistu praeivio gerklės.

Darijus atsistojo ir apėjo Viką iš užnugario. Ši jau ketino trauktis, tačiau tada į priekį pabėgėjo katė, užtverdama kelią. Užteko akimirką sudvejoti  - vaikino rankos pačiupo ją ir surakino, jis pats įsitaisė Vikai už nugaros, prispausdamas šią prie savęs.  Atrodė, kad atėjo metas kaip reikiant supanikuoti.
Užuolaidos lengvai dvelktelėjo, kuomet praeivis traukė visai pro pat celę. Vikai pasirodė, kad tai visai netgi ne vėjo gūsis – tai paties praeivio kūnas įvirto vidun, kad tuoj jis pasirodys visu savo gražumu, pasiruošęs kažką padaryti jai pačiai, laikomai nuogo vyro glėbyje. Ėmė trūkti oro. Mergina netgi nepajuto Darijaus pirštų ant peties, ieškančių nuogos odos plotelio. Supanikavusi ji jau ketino imti draskytis.

Tačiau tada išgirdo balsą, kuždantį jai raminančius žodžius. Pažįstamas balsas skverbėsi per kiekvieną ląstelę, plito iš kūno vidaus į išorę, raminantis, atpalaiduojantis kiekvieną įtemptą raumenėlį. Balsas?..
Ne šiaip balsas – Vika ausimis vis dar girdėjo praeivio keliamą triukšmą. Tačiau viduje sukilęs pojūtis nustelbė viską. Mintys, emocijos, neryškios vizijos – visa tai sudarė vieną balsą, kol kas kuždantį nerišlius sakinius, lyg tas, kuris bandytų perduoti pranešimą, būtų neįgudęs bendrauti.
Praeivis su savo keliamu triukšmu staiga tapo visai nesvarbus, tolimas, mažareikšmis. Nejučia Vika sužinojo, kad tam, kuris dabar bandė išeiti iš pastato, ji visai nerūpėjo. Aplinka pamažu tapo neryški, pasidengė lengvu švytėjimu, atsitraukė toliau nuo egzistencijos.
Katė apsisuko ir išbėgo, palikdama juos abu vienus.

Blankios vizijos akimirkai įgavo ryškumo, suformuodamos reikšmę:
„Miegoti“
Vika, pakankamai atsipalaidavusi ir apdujusi, pasuko galvą ir pažvelgė į neįskaitomas Darijaus akis. Šio pirštai lietė odos plotelį ties kaklo slanksteliu, nesuvokiamu būdu perduodami pranešimą.
„Miegok. Išėjimas uždarytas. Pirma užmik. “
- Aš jau miegojau. Nieko neįvyko... – be garso, tik lūpomis sušnabždėjo Vika.
„Aš tau padėsiu. Pirma užmik. “
Emocijos ir vizijos tobulėjo, prisitaikydamos prie jos ir vis raiškiau formuodamos reikšmę. Kitaip nei žodžiai, šitoks bendravimas neturėjo jokių paslėptų reikšmių ar dviprasmybių. Jis dargi veikė taip raminančiai, kad Vika nejučia prisiminė motiną, nerišliai besiteisinusią dėl narkotikų. Degdama iš gėdos prieš dukrą įnirtingai tvirtino – ji nesuprasianti, koks tai jausmas. Pyko, šaukė, kaltino, teisinosi  ir vis tvirtino – nesuprasi.
„Man regis, suprantu“ – užsimerkė Vika, jausdama kiekvieną savo kūno ląstelę taip aiškiai, lyg iš karto būtų įgavusi ir šeštą, ir septintą pojūčius. Ji jau nebekreipė dėmesio į tai, kas vyksta realiame pasaulyje, daugiau susitelkusi į srūvančias sinapsėmis vizijas, kuždančias jai žodžius, viliojančias nepasilikti – atleisti pirštus ir pasiduoti.
Nebegalėdama išsilaikyti, ji pasidavė srovei ir leidosi nešama tolyn nuo realybės.

---

Kai Vika pabunda, pasaulis atrodo aiškus ir paprastas. Žino, kodėl ji čia, kodėl Darijus laiko ją ir laukia. Kodėl ji pati neskuba – koridoriuje šiuo metu ne jų eilė. Ir katė  - ši irgi nurimusi, pagaliau patenkinta murkso tamsiame kamputyje, karpydama ausimis eterį.

Tačiau su pasauliu ne viskas tvarkoje. Vika jaučia, kad ją supa didelė skola, neleidžianti palikti šios vietos tol, kol nebus už viską sumokėta. Ta skola guli sode, negyvos rudaplaukės pavidalu.

Mergina  tingiai žvilgteli į Darijaus akis. Šis irgi žino, ramiai laukia momento, kada galės ją palydėti. Abu persimeta keliais glostančiais impulsais. Vika jam nusišypso.

Kai laikas tampa jų, abu pakyla ir palieka celę. Susikibę už rankų pereina visada tuščią holą, pasuka į reikiamą koridorių ir netrukus jau žengia tako akmenėliais, vedančiais į sodo gilumą. Sodas tingiai mirguliuoja melsvais  atšvaitais, jų fone blausus raudonas taškas žolėje aiškiai išsiskiria iš aplinkos, kviesdamas į save.
Skolos vieta.

Darijus paleidžia jos ranką ir atsilieka. Paskutinius žingsnius Vika įveikia viena, smalsiai įsižiūrėdama į kūną. Atrodo, lyg Vaida ramiai miegotų, jei tik ne tas negyvas švytėjimas ir žaizda galvoje...

Nužudytam kūnui atgaivinti reikia daug energijos.
Vika atsiklaupia Vaidos galvūgalyje, pariesdama po savimi kojas. Keli akmenėliai, išsibarstę žolėje po žmogžudystės, įsirėžia į kelius ir čiurnas.
Delnais suėmusi išblyškusius Vaidos skruostus, Vika šypteli Darijui, kuris smalsiai stebi neįprastą sceną atsirėmęs į obelį.
Sušvitus ryškiai šviesai, jis prisimerkia ir nukreipia žvilgsnį į žvaigždes, tingiai mirksinčias virš galvų spalvotuose ūkuose.
Jis irgi žino - nužudytam kūnui atgaivinti reikia labai daug energijos. Į ją sunku žiūrėti, nebent labai norėtum pakenkti akims.

Balta šviesa apima artimiausius medžius, išraizgydama žolę už jų juodais šešėliais. Dabar ši vieta tarsi liudija mažos supernovos įsižiebimą.
Vaidos krūtinė vos vos pakyla, į plaučius pradėjus plūsti gaiviam orui. Virpteli pirštai.
Negyvo žmogaus atgaivinimui reikia nepaprasto kiekio energijos. Praktiškai tiek daug, kad vienas iš kūnų turi pasiaukoti kiekviena savo ląstele, paversdamas viską į gryną impulsą, nukreiptą labai tiksliu adresu.
Regis, neapykantos apakinta Vaida taip ir nesuprato, kad nužudydama savojo tikslo nepasieks –nepaslėps lavono kitoje vietoje, kur nėra policijos, tik pati įsigys skolą, kurią turės sumokėti. Ir jos skola taptų kur kas nemalonesne, negu dabar tenka mokėti Vikai. 
Šioje vietoje negali likti negyvų kūnų.

Akimirksniui švytėjimas tampa nepakeliamas, nesulaikomai besiskverbiantis negi per užmerktus akių vokus. Sodą nutvieskia novos šviesa, o po širdies tvinksnio jis vėl toks pats, koks buvo visada.
Atsimerkęs Darijus dar pastebi, kaip į žolę netekęs formos nukrenta Vikos nešiotas baltas ligoninės rūbas.

O štai ir ji pati, pakyla nuo žolės, jau švytinti savo įprastine šviesa. Linksmai žvilgteli į Darijų dviejų spalvų akimis. Žaizda kaktoje pranykusi be pėdsakų.
Eime?
Jis linkteli, žengdamas prie Vikos, ketindamas padėti jai atsistoti. Skola visiškai sumokėta, sodas išvalytas. Dabar jau galima palikti jį, grįžti į kitą vietą ir pagaliau leisti pasireikšti savo skaiduloms, miegančioms po paviršiumi.

Abu žino, kad ten, kitur viskas turės prasidėti iš naujo. Ypač jai, įgavusiai kitą pavidalą. Galbūt kitaip, negu prieš tai, bet visgi -
pripratimas, pažinimas, netikėjimas, susitaikymas; kiekviena stadija, kurią perėjo iki šiol – viskas iš naujo.
Tačiau juk jie tam ir sutverti – kad nuolat ieškotų.

Ir retsykiais rastų.