Rašyk
Eilės (78151)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Dvasių Vedlė Dvasių Vedlė

Burtų medžiokliai

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Vainius pritūpė ir atsargiai žvilgtelėjo iš už riedulio. Grobis tupėjo priešais, pešiodamas pavienius žolės stiebus ir po to lėtai patenkintas juos kramsnodamas. Jis priminė triušį palšvu kailiuku, tik turėjo daug ilgesnes kojas ir ilgą uodegą, besiraitančią lyg gyvatė.
Medžioklis lėtai nusiėmė nuo peties lanką, po to iš strėlinės išsitraukė strėlę, ir atsargiai įtempė templę. Primerkęs akį, nusitaikė...
Šalia į akmenį kažkas dunkstelėjo, ir vaikinas net sugriežė dantimis. Jis piktai dėbtelėjo į savo partnerį, kuris tik gūžtelėjo pečiais – atseit nekaltas. Grobis vis dar tupėjo toje pačioje vietoje, bet dabar uodė orą ir judino ausis, bandydamas ką nors išgirsti.
– Ką jis daro? – šnibžtelėjo Vainiui į ausį Simonas.
Vaikinas apmaudžiai palingavo galvą, šiek tiek pasisuko ir tyliai atsakė:
– Nieko, tik karpo ausimis.
– Karpo ausimis?!
Senis krūptelėjo lyg įgeltas. Medžioklis sušnypštė patylėti, tačiau šis staiga atsistojo ir žvilgtelėjo pro riedulio viršų į pievutėje besidairantį padarą.
– Ojoj.
– Ką reiškia tavo...
Jis net nespėjo užbaigti klausimo, nes Simonas staiga stuktelėjo savo lazda jam į krūtinę ir stumtelėjo šalin. Vainius nugriuvo ant nugaros ir nespėjus jam net nusikeikt, pasigirdo šaižus garsas, o vaikiną apakino šviesa.
Pasiritęs šiek tiek į šalį ir trindamas akis, Vainius prasimerkė, sumirksėjo ir vaizdui nustojus plaukti, apsidairė aplink. Riedulys, už kurio slėpėsi kartu su Simonu, buvo skilęs per pus, o iš jo vidurių rūko dūmai. Medžioklis net žioptelėjo, peržvelgė krūmus.
– Simai, seni, tu sveikas?!
– Kvaily, nerėkauk!.. – pasigirdo duslus balsas kažkur iš po krūmų.
Lengviau atsipūtęs, Vainius pašoko ant kojų ir tą pačią akimirką į akmens liekanas antrą kartą driokstelėjo akinantis žaibas. Pasimarkstęs nuo nemalonios akims šviesos, vaikinas pačiupo lanką ir nubėgo į saugią užuoglaudą už medžio, tada giliai įkvėpęs dirstelėjo į pievutę.
Į triušį panašus padaras stovėjo ant užpakalinių kojų, dairėsi aplink ir vis dar taip pat nekaltai krutino ausis. Staiga jis sustingo, ausimis nuvilnijo kibirkščiuojančios bangos.
– Ojoj, – pakartojo Simono žodžius Vainius ir karčiai vyptelėjo.
Padaras staigiai pasisuko į priešingą pusę nuo vaikino ir į krūmynus žybtelėjo dar vienas žaibas. Parūko dūmai, nosį pasiekė aitrus degėsių kvapas, o iš paskos atplaukė visa keiksmų tirada. Medžioklis išsitraukė strėlę, įstatė, įtempė templę, nusitaikė... Papuošta raibomis plunksnomis strėlė pasiekė taikinį, ir keistasis gyvūnas persivertęs ore išsidrėbė ant žemės. Nauja kibirkščiuojančių bangų porcija išsisklaidydama nuvilnijo žolės paviršiumi.
Vainius atsipalaiduodamas garsiai iškvėpė, persimetė lanką per petį ir išlindo prie sumedžioto laimikio. Netrukus prisistatė ir Simonas. Ruduose ilguose plaukuose ir barzdoje buvo įsivėlę medžių lapai ir šapeliai, nudribusių marškinių rankovė vis dar rūko iš nudegusio krašto, tačiau senis žvaliai šypsojosi. Žvitriose akyse žibėjo gerai Vainiui pažįstamos ugnelės.
Medžioklis išsitraukė masyvų peilį, pavartęs jį rankose, akimirką dar kažką pamąstė, o tada padavė jį kompanionui. Šis pritūpė prie sumedžioto grobio.
– Tai kas čia buvo? – nuošaliau atsisėdęs ant plokščio akmens paklausė Vainius.
– Žaibai.
– Neatrodo, kad kaip tokiam mažam sutvėrimui, šie žaibai buvo pernelyg galingi?
Pasirėmęs ant sulenktos kojos, vaikinas mąsliai stebėjo kaip senis išilgai perpjovė triušio pilvą.
– Žaibai yra vieni iš silpniausių šviesos magijos burtažodžių.
– Palauk... bet juk tai nėra šviesa. Tai kaip jie priskiriami šviesos magijai?
– Kai Sarlis Arlinas sukūrė magijos klasifikaciją, jis apie tai nežinojo.
– Tai kodėl iki šiol niekas to nepakeitė?
– Aš dirbu... netrukdyk, – nepatenkintas suburbėjo Simonas.
Vainius gūžtelėjo pečiais, kurį laiką žiūrėjo kaip jis ranka maišo po gyvio vidurius, tada nusišypsojo ir pratarė:
– Tu gal pasikepk jį, ar ką?
Senis piktai dėbtelėjo į jį, dar kurį laiką pasikniso ir staiga pašoko ant kojų.
– Va! – riktelėjo ir pakišo Vainiui panosėn ką tik rastą daiktą. – Žiūrėk.
Tai buvo nedidukas kiaušinio dydžio pulsuojantis objektas, į kurį žiūrint vis kitu kampu, atrodė, jog jis pakeičia spalvą iš pilkšvai baltos į žibančią mėlyną. Medžioklis susiraukė, nustūmė partnerio ranką su radiniu, o šis išsišiepęs švelniai jį paglostė. Staiga išsigandęs apsidairė aplink. Pastėrusiomis akimis pažvelgė į Vainių ir isteriškai suplonėjusiu balsu cyptelėjo:
– O kur mano lazda?!
Vaikinas atsainiai gūžtelėjo pečiais, o senis nesulaukęs atsakymo, plačiais žingsniais nuskubėjo atgal į krūmynus. Vainius atsiduso, apžvelgė trumpos kovos lauką ir žvilgsnis sustojo ties pusiau perskeltu, apsilydžiusiais kraštais akmeniu. Už jo ant žemės gulėjo stora medinė lazda.
– Simonai, pasižvalgyk prie riedulio!
Brūzgynuose kažkas trakštelėjo, po akimirkos vėl nuskambėjo keiksmai. Pagaliau Simonas išlindo prie akmens, džiaugsmingai prišoko prie lazdos, pakėlęs ir stipriau suspaudęs ją rankoje, lengviau atsipūtė. Grįžęs prie vis dar sėdinčio Vainiaus, senis pasukiojo lazdą, atidžiai peržvelgdamas joje išskaptuotas duobutes. Kai kuriose jau gulėjo įsodinti keistieji dariniai, karts nuo karto supulsuojantys lyg gyvos širdys.
Simonas pabandė vieną duobutę, po to kitą, ir besimainantis radinys netikėtai išlindusiomis ataugomis pats įsisiurbė į ją. Vyras apsilaižė lūpas, pabaksnojo ką tik įdėtą daiktą ir vėl išsišiepė.
– Na, ir? – smalsiai nužvelgė draugą Vainius.
Senis stipriau spūstelėjo lazdą, suraukęs kaktą sugniaužė laisvąją ranką ir sustingo. Akylai žiūrėdamas į kumštį, jis susikaupė. Per ranką nuvilnijo tos pačios kibirkščiuojančios bangelės. Simonas atgniaužė kumštį ir į tą patį apsilydžiusį akmenį driokstelėjo žaibas.
Vainius spėjo nusisukti ir šįkart akys išvengė nemalonios šviesios, užtat vėl pažvelgęs į draugą, nesusilaikęs nusikvatojo: Simonas sėdėjo ant žemės ir nesupratęs mirksėjo akimis. Veidas buvo aprūkęs, o nuo barzdos kilo mažytis dūmas.
– Tas triušis šita patranka naudojosi geriau už tave, – nusišaipė vaikinas ir ištiesė ranką, o Simonas į ją įsikibo. – Beje, tavo barzda dega.
Senis čiuptelėjo už smakro ir skubiai užplekšnojo rūkstančius šerius. Užmetęs žvilgsnį į lazdoje pūpsantį keistąjį daiktą, pagaliau iškvėpė:
– Užtat yra.
– Tai sveikinu, – paplekšnojo Vainius jam per petį, – jau galim judėt? Išalkau. Mergų pasiilgau...
– Tau tik mergos galvoj... – nusivylęs Simonas numojo ranka, – štai būtum kaip aš, turėtum tikslą, galbūt kada nors ir tu taptum didingas.
– Nuo kada tu didingas? – nusikvatojo medžiotojas, – nuo tada kai pradėjai knebinėtis po magiškų sutvėrimų vidurius?
Senis susiraukė, iškėlė pirštą ir išdidžiai pareiškė:
– Aš – burtininkas!
– Aha. Geriau susiraskim kokią kūdrą, nes tokio purvino tavęs į kaimą tikrai nesivesiu.
Jaunuolis šypsojosi, kol Simonas užsivedęs rėžė pamokslą apie tai, kokį svarbų darbą jis atlieka, bandydamas surinkti prarastus burtus ir koks didis jis taps, kai išmoks daugybę skirtingų burtažodžių. Jo mąstymas Vainiui atrodė pernelyg vaikiškas, todėl dažnai pasišaipydavo iš savo kompaniono, o šis savo ruožtu mėgdavo jam skaityti moralus.
– Pamatysi, – grūmojo pirštu Simonas, žingsniuodamas paskui Vainių, – ateis diena, kai aš tapsiu didis magas. Tu pamatysi!
– Aha, – atsainiai sulinksėjo galva jaunuolis ir vėl nusijuokė.
Galiausiai jie pasiekė netoliese buvusį vandens telkinį ir sustojo pakrantėje. Kažkada čia buvo ežeras, tačiau dabar iš jo buvo likusi tik vos įžiūrima melsva vandens akutė viduryje, visa kita pasiglemžė negailestingi meldai, viksvos ir samanos. Jie lengvai šiureno vėjyje lyg niekuo dėti, tik ir kvietė apsižioplinusį keliautoją įsmukti akivaran iki pat ausų.
Medžiotojas apsidairė. Kiek tolėliau pakrantėje pamatė ežeran įvirtusį medį ir mostelėjo ranka rodydamas kryptį partneriui, tačiau Simonas jau žingsniavo jo link. Pasiekęs medį, senis atsargiai užlipo ant jo kamieno, slystelėjęs nusikeikė ir storesne šaka nusileidęs prie vandens ėmė trinti kruvinas rankas.
Besižvalgydamas į dangų bei mąsliai kramtydamas žolės stiebą, Vainius irgi priėjo prie nugriuvusio medžio ir staiga sustingo iš nuostabos. Kitoje kamieno pusėje stovėjo mergaitė. Juodi ilgi plaukai rėmino išbalusį veidą su ryškiai žaliomis akimis, kurios dabar smalsiai žvelgė į jaunuolį. Pilka, lininė suknelė labiau priminė maišą ir tik vos dengė liesą jos kūną, neapsaugodama nuo vėjo ar šalčio.
Žalios akys atrodė tiesiog gręžė Vainiaus kūną kiaurai. Jis lyg užhipnotizuotas spoksojo į mergaitę, kai staiga iš tos keistos būsenos pažadino Simono riksmas:
– Tai juk magiškas sutvėrimas! Vainiau, trauk lanką!
Jaunuolis suglumęs pažvelgė į jį. Senis vis dar stovėjo ant nuvirtusio medžio kamieno ir ranka baksnojo mergaitės pusėn. Medžiotojas net prasižiojo iš nuostabos: magiškas sutvėrimas žmogaus pavidalu?
– Ką tu čia kliedi? – numojo ranka jis, - tai neįmanoma.
– Pats su kliedi, idiote! Trauk lanką ir šauk, nes ji tave pribaigs!
Juodaplaukė džiugiai nusijuokė, staiga ištiesė ranką į šoną ir mostelėjo ja Vainiaus link. Net nespėjus šiam susivokti, galinga jėga bloškė jį tiesiai į šalia augantį medį. Vaikinas susmuko ant žemės, susiėmęs už šono sudejavo. Pažvelgęs į mergaitę, jis pamatė tik piktdžiugišką šypseną ir akimirksniu vaizdą užstojo milžiniškas besimainantis juodas daiktas, primenantis nuo mergaitės ištiestą ranką. Medžioklis spėjo tik atsilošti, kai besileidžiančią plaštaką išdraskė akinantis žaibo pliūpsnis.
Juodaplaukė skausmingai klyktelėjo, apsisuko ir susiėmusi už sužeistos rankos nubėgo gilyn į mišką. Vis dar nesusivokęs Vainius nulydėjo ją akimis.
– Dar neatsikvošėjai, a? – pasigirdo piktas Simono balsas.
Jis kepurnėjosi iš vandens, į kurį buvo nublokštas galingos žaibo magijos. Išlipęs ant kranto, ranka išgręžė savo barzdą, tada marškinių rankoves.
– Ji būtų suplojusi tave kaip vabalą, - sukikeno senis, priėjo artyn ir nestipriai kaukštelėjo lazda jaunuoliui per pakaušį. – Kelkis, turim ją pasivyti.
– Tik jau nesakyk, kad nori medžioti tą vaiką?
– Tai ne vaikas, tai magiškas sutvėrimas. Lygiai toks pats, kaip neseniai nušovei.
– Tai nėra tas pats! – Vainius pašoko ant kojų ir tuoj sukando dantis, kai skausmingai nugėlė šoną. – Prakeikimas!
– Būtent, - Simonas nužingsniavo ta kryptimi, kur dingo mergaitė ir dar šūktelėjo: - Būtent, vaiki, būtent!
Medžioklis nervingai nusispjovė, nė nebandydamas suprasti ką tas senas burtininkas turi omeny. Trindamas skaudamą vietą, jis nenoriai nusekė iš paskos.
Ne, Vainius Simono nelaikė savo draugu, jie tebuvo burtų medžioklės partneriai. Senio darbas buvo susekti bei atpažinti magiškus sutvėrimus, o Vainiaus – juos nudobti. Smulkius įvairių spalvų pulsuojančius darinius, saugančius savyje kažkada prarastus burtažodžius, iš tų gyvių vidurių pasidalydavo – kiekvienam kliūdavo kas antrą tokį grobį. Simonas, pats būdamas burtininku, juos kolekcionavo, o Vainius parduodavo. Pelnas buvo tikrai geras, vien dėl šios priežasties medžioklis tęsė šią keistą partnerystę.
Priekyje einantis Simas stabtelėjo, ir vaikinas pagaliau su juo susigretino. Senis pakėlė lazdą, nukreipė į vieną pusę, tada į kitą.
– Ten, - mostelėjo kairėn ir nieko nelaukęs nužingsniavo pirmas.
Kurį laiką pėdinę per mišką, medžiotojai pagaliau pasiekė jo pakraštį ir išėjo į saulės nutviekstą pamiškę. Prieš akis atsivėrė lygūs žaliuojantys laukai, kuriuose ganėsi gausi galvijų banda. Kiek tolėliau matėsi kaimo trobesiai, aptverti rąstine gynybine siena.
Apsidairę vyrai pamatė žolę skabančius šešetą pabalnotų žirgų, ilgais lasais pririštų prie į žemę įkalto kuolo. Medžių pavėsyje tįsojo jų raiteliai – galvijų piemenys slėpėsi nuo kaitrios vidudienio saulės.
Būtent prie jų artėjo juodaplaukė mergaitė. Vainius dar kart nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, tačiau kad ir kiek žiūrėjo, ji atrodė visiškai kaip žmonių vaikas.
Simonas entuziastingai kumštelėjo medžioklį:
– Nagi, čiumpam ją!
Vainiui nespėjus nutverti jo už skverno, senis visu greičiu nuliuoksėjo paskui savo grobį. Piemenys pastebėjo besiartinančią mergaitę ir visi atsistojo, pasiėmę į rankas užtaisytas muškietas. Vainius tyliai nusikeikė.
– Palauk, seni! – šūktelėjo bėgdamas burtininkui pavymui.
Mergaitė verkdama kaip tik įpuolė arčiausiai stovinčiam piemeniui į glėbį. Kai Simonas priartėjo, ji pasislėpė už vyro ir kūkčiodama jį apsikabino. Burtininkas uždusęs sustojo.
– Ko jūs norit nuo šios mažos mergaitės?! – piktai paklausė vienas iš piemenų.
– Tai ne maža mergaitė, tai ma...
Simoną nutraukė į nugarą įsirėžęs Vainius. Jis apkabino senį per pečius ir piktai sušnypštė:
– Kvaily, tu suvoki kokioje situacijoje dabar esame? Kad ir kaip žiūrėtum, tie žmonės matys mergiotę kaip mergiotę, o ne magišką sutvėrimą, tad užsičiaupk ir taikiai atsitraukim.
– Niekur aš be jos neisiu!.. – Simonas išsivadavo iš kompaniono gniaužtų ir šoko pirmyn.
Piemenys kilstelėjo ginklus, o jaunuolis nieko nelaukęs čiupo lanką ir paleido strėlę. Ši dzingtelėjo tiesiai į muškietos vamzdį akimirką prieš šauliui paspaudus nuleistuką... Nuskardėjo sprogimas ir abstulbusius vyrus trumpam apgaubė nedidelis dūmų debesėlis. Pasinaudodamas sumaištimi tarp priešininkų, burtininkas stuktelėjo lazda per žemę. Joje atsivėrė plyšys, iš kurio tumulais ėmė veržtis balti, tiršti dūmai ir viskas paskendo nepermatomoje jų uždangoje. Simonas pranyko joje, o paskui jį – ir pusbalsiu išsiplūdęs Vainius.
Kiek paklaidžiojęs aplinkui, atsargiai prisiartindamas prie bet kokio žmogaus, medžioklis pagaliau sugriebė burtininką už rankos ir išklykė jam tiesiai į veidą:
– Nešdinamės iš čia kol dar mūsų nepribaigė!
– Išsigandai keletos piemenų? – nusivaipė senis ir buvo besprunkąs, bet medžioklis tvirtai laikė jo marškinių rankovę.
– Durniau, tau čia ne šiaip piem..!
Vaikinas dar spėjo išgirsti žingsnius sau už nugaros, o tada viskas aptemo.

Pirmiausia Vainius pajuto išdžiūvusią gerklę, o tada ir maudantį sprandą. Praplėšęs akis, jis vangiai atsisėdo ir pasitrynė kaklą.
– Kad taip dabar atsigert... – išstenėjo jis.
– Tokioj situacijoj, o apie išgertuves svajoji?
– Atsigert, o ne išgert...
Medžioklis dėbtelėjo į Simoną, pamatęs jį sėdintį atsirėmusį į grotas, nustebęs sumirksėjo ir apsidairė. Jis sėdėjo ant medinio gulto kelių sieksnių ilgio ir tiek pat pločio kameroje. Šalia esanti tokia pati kamera buvo tuščia.
– Kur mes?
– O kaip tau atrodo? – piktai atkirto senis. – Kai atsijungei, jie kaip šunys sušoko ant manęs, atėmė mano lazdą ir atitempė kartu su tavimi į šią daboklę.
Vainius užsimerkė ir trindamas sprandą, bandė suvirškinti ką išgirdo.
– Bet tu kaip moteriškė atsijungei po vieno kaukštelėjimo į galvą, - nusišaipė burtininkas.
– Aha, - linktelėjo jaunuolis, jausdamasis pernelyg tingus dabar ginčytis. – O tu kaip koks nebrendyla kazanova vaikaisi mergiotės sijoną.
– Ei! – Simonas pašoko ant kojų. – Ji ne žmogus, ne ž-m-o-g-u-s!
– Gerai, gerai...
Susinervinęs burtininkas ėmė matuoti kamerą žingsniais. Nuo vienos sienos iki kitos, nuo vienos sienos... Vainius atsiduso.
– Tai sakyk jau, sakyk, kas tai per magiškas sutvėrimas?
– Nepatikėsi! – Simonas taip staiga šoko medžioklio link, kad šis išsigandęs net atsilošė. – Tai prakeikimas! Įsivaizduoji?! Prakeikimas!..
Burtininkas nusikvatojo, ir jaunuolis vos susilaikė nepasukiojęs piršto prie smilkinio.
– Jei tai prakeikimas, tai gal geriau mums ją pamiršti? Nelabai jau man norisi turėt reikalų su tokiais gyviais...
Simonas akimirką nesupratęs spoksojo į jį, tada numojo ranka ir vėl ėmė žingsniuoti pirmyn atgal. Po kurio laiko suburbėjo:
– Bet tie piemenys visai į piemenis nepanašūs...
– Aš tau sakiau gi, kad tai ne šiaip sau piemenys. Žinai, kiek šiuose kraštuose įvairaus plauko vagių? Jų galvijai sveiki ir gerai įmitę... Galvą guldau, kad tie vyrai taiklumu nenusileidžia man.
Įsivyravo tyla. Vainius pasukiojo galvą, dar kart pasitrynė sprandą ir prasimankštindamas pajudino pečius. Burtininkas susimąstęs kramtė nykščio nagą ir vis dar nerimastingai vaikštinėjo po kamerą.
Staiga lauke kažkas garsiai sugriaudėjo, kad net žemė sudrebėjo. Vyrai susižvalgė tarpusavyje, tada įbedė žvilgsnius į vieninteles metalu kaustytas duris, kurios matyt vedė lauk iš daboklės. Pasigirdo šūksniai ir nuskardėjo keli šūviai.
– Tai ji! – klyktelėjo Simonas, sugriebdamas grotas ir prisispausdamas prie jų tartum norėdamas prasisprausti. – Tai prakeikimas! Esu tikras, kad tai dėl jo toks triukšmas.
Medžiotojas apsičiupinėjo savo diržą ir patenkintas šyptelėjo. Atsargiai prakrapštęs kraštelį, išsitraukė porą plonų vielelių, priėjęs įkišo į kameros durų spyną ir susikaupęs ėmė sukinėti. Simonas neramiai trypė šalia.
– Nusiramink, - sudrausmino Vainius jį, - elgiesi kaip mažas vaikas.
– Galimybė sugauti prakeikimą gali pasitaikyti tik kartą per visą gyvenimą, tai kaip aš galiu išlikti ramus?!
– Dievaži, tokiomis akimirkomis mąstau kodėl su tavimi tampausi... – spyna garsiai spragtelėjo ir jaunuolis plačiai atvėrė duris. – Bėk jau, bėk.
Simonas kaip viesulas išlėkė iš kameros, energingai atlapojo kitas duris ir dingo. Medžiotojas beviltiškai palingavo galvą, dar kart atsiduso.
– Girdėjau sakant, kad žmonės į senatvę suvaikėja, bet nebūčiau patikėjęs, kad šitiek...
Įžengęs į kitą kambarį, Vainius apsidairė ir iš kart žvilgsnis sustojo ties jo lanku, strėline ir keliais peiliais pamestais į kampą. Simonas jau laikė rankoje savo lazdą ir prisiglaudęs prie durų bandė suprasti, kas dedasi lauke. Jaunuolis susirinko savo daiktus, priėjo arčiau jo ir tą akimirką pasigirdęs spengiantis zyzimas užgulė ausis. Tuoj pat sudrebėjo žemė, po to sienos, o tada galinga jėga iš išorės rėžėsi į vieną iš jų. Abu vyrai buvo nublokšti į kampą, ant jų galvų pasipylė dulkės ir sutrumpintų akmenų likučiai. Vainius užsikosėjo, pasitrynė akis rankove ir galiausiai pažvelgęs priešais save pamatė pro skylę sienoje dingstant kompaniono siluetą.
Perlipęs sienos griuvėsius, jis abstulbęs sustojo. Ore tvyrojo degėsių kvapas, į dangų kilo keli stulpai dūmų, kur ne kur blaškėsi kaimelio gyventojai. Kelios trobelės buvo visiškai sugriautos, dar keletas – apgriautos pusiau. Atrodė, lyg čia būtų praūžęs galingas uraganas arba praėjęs karo frontas.
Netoli apsauginės tvoros sublyksėjo žaibai ir driokstelėjo galingas sprogimas. Vainius nubėgo į tą pusę ir netrukus pasiekė tvorą, kurioje žiojėjo apsvilusiais kraštais skylė. Anapus blykstelėjo dar viena porcija žaibų, tad nedvejodamas medžioklis liuoktelėjo per kiaurymę ir nuskubėjo per laukus. Pamatęs į mišką įbėgantį Simoną, nukūrė tuo pačiu keliu ir buvo beneriąs į medžių tankmę, kai staiga pastebėjęs kažką keisto, sustojo.
Tolumoje oras virš medžių viršūnių mirguliavo ir mainėsi visomis spalvomis. Ne gana to, jaunuoliui pasirodė, jog ta keista raibuliuojanti juosta juda ir artėja. Papurtęs galvą ir kelis kart sumirksėjęs, jis vėl pažvelgė tolyn, tačiau ten nieko nebebuvo. Nesupratęs ar tai jam pasivaideno, ar visgi ne, medžioklis įbėgo į mišką ir netrukus pasivijo lėtai žingsniuojantį, į šalis besidairantį burtininką.
– Tu žinai kiek man bėdos šiandien pridarei?! – prisėlinęs iš užnugario, riktelėjo jam tiesiai į ausį.
Simonas atšoko į šalį vos neišsitiesdamas visu ūgiu. Susiėmęs už širdies, jis palaimingai atsiduso ir švystelėjo lazda jaunuoliui per galvą, tačiau šis lengvai išsisuko smūgio ir nusišypsojo.
– Tyliau, - pridėjęs prie burnos pirštą, sušnabždėjo senis. – Prakeikimas turi būti kažkur netoliese.
Abu įtempė klausą. Burtininkas nusliūkino pirmyn, o Vainius neramiai apsidairė. Negera nuojauta ėmė tiesiog ropinėti jo nugara ir pamažu skverbtis į kiekvieną kūno dalelytę.
– Simonai?
Kompanionas nesiklausė, jis sėlino savo keliu, akylai stebėdamas kiekvieną pakrūmę – ar tik ten nesislepia mergaitės pavidalo magiškas sutvėrimas. Nerimastingai dairydamasis į šalis, medžioklis žengė paskui. Visi garsai akimirksniu nutilo. Miške įsivyravo spengianti tyla.
– Simai? – dar kart kreipėsi Vainius, dabar jau baugščiai traukdamasis partnerio link.
– Radau, – tyliai cyptelėjo senis ir mostelėjo ranka rodydamas kryptį.
Mergaitė užilsusi sėdėjo užsiglaudusi už medžio, nepastebėdama artėjančių persekiotojų. Medžiotojas patapšnojo seniui per petį ir sušnabždėjo:
– Tau neatrodo, kad kažkas ne taip?..
Vaikinas pirmą kartą gyvenime taip keistai jautėsi. Visą kūną tiesiog kaustė nepaaiškinama baimė, instinktai nepaliaujamai klykė kuo greičiau iš čia dingti.
– Seni?
– Na, kas yra?! – atsisukęs į medžiotoją piktai paklausė burtininkas ir tuoj nuščiuvo.
Netikėta bloga nuojauta kaip akmuo užgriuvo jo sąmonę, o oda nuėjo pagaugais. Tuoj pat prisiminė apie šią keistą būseną skaitęs vienoj knygoj...
– Ojoj... – sušnabždėjo jis.
Papūtė smarkus vėjas, kuris kas akimirką stiprėjo. Vyrai prisidengė akis ranka, tačiau vėtra darėsi vis stipresnė. Pasigirdo šnypštimas, o netikėtai atskriejęs galingas vėjo gūsis nubloškė abu medžiotojus ant žemės. Šnypštimas peraugo į kurtinantį ūžimą, oras sumirguliavo ir žmones prarijo tiršto ir šilto oro juosta. Kūnas apsunko, darėsi sunku kvėpuoti, atrodė, tartum galinga upė tiesiog ėmė ir nusileido tiesiai ant jų, prislėgdama visu savo vandens svoriu. Ant žemės nukritusi Simono lazda sukrutėjo, joje įaugę keistieji pulsuojantys dariniai vienas po kito sužibo, staiga blykstelėjo ir nuo lazdos į visas puses išsilakstė įvairių formų gyvūnai. Pro pat Vainiaus akis praliuoksėjo ilgakojis palšvas kiškis mataruodamas uodega, lyg pasišaipydamas dar grįžtelėjo į žmogų ir dingo tarp medžių.
Viskas baigėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Sunkiai alsuodamas jaunuolis persivertė ant nugaros. Šalia girdėjosi burtininko puškavimas.
– Kas tai buvo? – atgavęs kvapą, paklausė medžioklis.
– Gaivalas... – iškvėpė senis, atsisėdo ir paėmė į rankas savo lazdą. – Tas pats nepaaiškinamas reiškinys, kuris prieš kelis dešimtmečius visus žmonių burtažodžius transformavo į gyvus organizmus su magijos pilnomis širdimis.
– Gaivalas, sakai? Jam tinka tas pavadinimas...
– Visada norėjau jį pamatyti...
– Tai ne tik pamatei, bet ir patyrei, - karčiai nusijuokė vaikinas. - Ko toks nusivylęs?
Simonas jam prieš akis kyštelėjo lazdos galą su tuščiomis duobelėmis. Vainius dar kart nusijuokė, taip tik dar labiau nuliūdindamas senąjį burtininką.
– Visi mano iki šiol surinkti burtažodžiai pabėgo... – sudejavo jis.
Vainius atsistojo, nusivalė šlamus nuo rūbų ir nestipriai trinktelėjo partneriui per pakaušį.
– Baik žliumbti. Kelkis.
Simonas pakėlė akis, o jaunuolis jam nusišypsojo ir ištiesė ranką. Senis irgi šyptelėjo, linktelėjo galva ir padedamas draugo atsistojo.
Vėl laukė ilga ir nuotykių kupina burtų medžioklė.
2011-04-03 21:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 12:52
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-20 14:22
BlackSoul
skystai.. labai skystai. Niekaip netelpa man galvoje sios svetaines vertinimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-14 21:08
Žilis van Gogas
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-04-21 16:23
_KO_
xuinia
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-04-19 14:57
vyresnėlė
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-12 05:17
omnia mea mecum porto
Autorės fantazija kunkuliuoja, šiek tiek net sujaukdama fantastinį pasaulį, kuri ji aprašo. Reiktų pasimokyti tiksliau fokusuoti žvilgsnio tašką. Kurio personažo akimis žiūrint pasakojama istorija? Jei vaizdavimo taškas šokinėja - tai kodėl jis taip daro?

Rašymo stilius neblogas, bet šlifuotinas (kuo daugiau rašysi, tuo bus geriau). Antrasis sakinys: „tupėjo, pešiodamas, patenkintas, kramsnodamas“.

Antrojoje pastraipoje medžioklis taikosi, lyg tai būtų sulėtintas filmas. O kitoje scenoje itin taikliam šūviui pakanka pusės sakinio. Nieko nesakau, gal čia taip reikia, bet skaitytojui kyla įtarimas, kad autorė nevaldo tempo, jis jai susidaro savaime.

St. Sebastianas teisingai pastebi pasaulio vientisumą griaunantį artefaktą: lasą. Jų yra ir daugiau. „Atsijungei“ - čia XXa. pabaigos miesto slengas. Vielelės dirže viduramžiais? Antra vertus, ar spynoje, padirbintoje kalvio (staklių juk dar nebuvo?) yra ką veikti vielelėms?

Personažai šiek tiek per daug kalba. Tai leidžia įtarti, kad autorė, nesugalvodama, kaip skaitytojui perteikti kai kuriuos pasaulio bruožus, ima ir suenciklopedina personažų dialogus (čia, žinok, yra tokia šiame pasaulyje galiojanti magija ir t.t).

Nieko nerašysiu apie potekstę ir kokią nors humanistinę mintį (jų nėra), tai tėra išradingas pasivaikščiojimas po kunkuliuojančios fantazijos pasaulį.

Antra vertus, rašykams, kaip vokšopui tai nėra blogai. Potekstė (kai ją turi iš anksto) turi vieną gerą bruožą: ji stumia kūrėjo pluksną stipriau, ei fantazija. fantazijai pasibaigus, gera potekstė lukteri, pakrapšto galvą ir prigamina naujos.

Bet ir fantazija varomi kūriniai gali skristi. Šiuo atveju autorės fantazija panaši į energingą, šiek tiek laukinį kumeliuką. Jis žavus bet šiek tiek pavojingas: bėga tik ten, kur nori, gali kanopa išmušti sveiko proto dantis.

Bet prajodinėjus, su geru balnu, kodėl, man patiktų...
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-07 21:12
St Sebastianas
Retas kūrinys mane palieka be žado. Kai sėdžiu ir spoksau į ekraną nežinodamas ką pasakyti. Bet šis kūrinys ne toks, todėl nesėdžiu be žado ir pradedu savo komentarą.:]

Pripažinsiu, kad teko kiek pasitikrinti kas yra kas kūrinio pradžioje. Abiejų vyrų veiksmai pasakojami taip, kad galima nesuprasti kur yra Simonas, o kur Vainius. Na, bet ne tai blogiausia. Blogiau, kad tam tikrose vietose juntamas informacijos stygius, o kai kur informacija neįsipiną į bendrą pasakojimo audinį. Genetiškai modifikuotas zuikis kūrinio pradžioje galėtų turėti savo pavadinimą. Paaiškinimas, kad gaivalas burtažodžius paverčia gyvūnais nelimpa prie bendro kūrinio. Skaitydamas maniau, tokia burtų medžioklė yra nuo seno įprasta ir natūrali. Na, tarkime sumedžioji burtą ir jį turi, tuomet esi kietas. O čia pasirodo, kad seniau visi jie buvo sukaupti, bet kažkoks Zapadlo juos visu pavertė gyvūnais.

Norėtųsi ir patį pasaulį pajausti kiek geriau, kad būtų galima suprasti kas kur vyksta. Nebūtina nupasakoti viską, tačiau dar bent keli sakiniai tikrai netrukdytų.

Galbūt čia tik mano problema, bet man nepatiko apibūdinimas, kad gyvūnais buvo paversti burtažodžiai. Galbūt geriau būtų magiškos galios paverstos gyvūnais? Talismanai paversti gyvūnais? Man burtažodis kaip keiksmažodis - tai ką sakai. Jei keiksmažodžius paverstume tuo, kas sakoma, tai per kelias akimirkas Rusija paskestų tam tikrų organų jūroje...

Pati idėja apie magijos pavertimą gyvu padaru man patiko. Man tai neatrodo nauja, tačiau kažkuo patraukia. Gal net ne tai. Gal labiau poreikis medžioti magiją. Čia jau šioks toks skirtumas nuo tradicinės maginės fantastikos, kur nueina koks vaikis į biblioteką, paskaito storas komiksų knygas ir jau gali kaip nori išsidirbinėti.

Pats kūrinys skaitomas lengvai, nekyla noras nueiti pasiimti džiūvėsių ar mineralinio vandens. Keliose vietose akis vis dėl to linkusi užkliūti. Laso yra tokia virvė, kurią kaubojai naudojo Amerikoje. Manyčiau, kad kitose vietose įrenginys skirtas apriboti arklio judėjimo laisvė vadinamas kiek kitaip.

Taip pat neįtikino piemuo su muškieta. Paprastai jie nėra pertekę pinigais, o šaunamasis ginklas visais laikais buvo nepigus dalykas. Pavyzdžiui, lanką gali pasigaminti kiekvienas vaikėzas. Todėl muškieta medžiotojo rankose atrodytų labiau tikėtina, nei piemens. 

Neblogai. Bet gali ir geriau.;]
Įvertinkite komentarą:
Geras (5) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-07 13:24
Koncervų vartotojas
aaa koks ilgas apsakymas
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-05 07:47
Mylista sutinka su viskuo
Istorija lengva, net lengvabūdiška, bet tikriausiai, ir nebuvo galvota rašyti rimtos istorijos. Tiesiog atsisėdam prie kompiuterio ir einam paieškoti nuotykių. Žinau, kaip tai gali būti malonu.

Vienas techninis patarimas. Visi mes turim piktybinių žodžių, kurie kartojasi per dažnai. Jums tas žodus yra "staiga". Kai rašai, tai sunku save pagauti, bet parašius galima tiesiog padaryt "search" ir išbraukt ar perkeist.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-04 17:27
Artur Wilkat
Idėja nebloga, bet perkrauta Aprašymais. Persistengei. Iš manęs - dvejetas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-04 12:24
Aurimaz
Jis net nespėjo užbaigti klausimo, nes Simonas staiga stuktelėjo savo lazda jam į krūtinę ir stumtelėjo šalin. Vainius nugriuvo ant nugaros ir nespėjus jam net nusikeikt, pasigirdo šaižus garsas, o vaikiną apakino šviesa.

Kas čia blogai? Šnekant pirmykščių jūreivių kalba - daug ir nepadoriai įvardžiuojamasi. Reikia papildomai atsirinkinėti, kuris ten iš tiesų griuvo bei keikėsi / nesikeikė.

Kas dėl muškietų - buvo istorijoje toks tarpsnis, kai muškietos kovojo dėl vietos po saule su arbaletais ir lankais. Laimėdavo arbaletai ir lankai. Jau vien tuo aspektu, kad užtaisymo greitis nepalyginamai didesnis. Visais kitais atvejais muškieta liko prabangos ginklu - būrys iššauna muškietas, ima iš ginklanešių antrą pamainą, vėl iššauna - o tada meta tuos žaislus ir puola su rapyromis. Tai čia kai kaunasi dvi kariuomenės. Visais kitais atvejais muškietos - gremėzdiškas, brangus bei nepatogus ginklas. Bet aš džiaugiuosi, kad visgi paminėjai muškietą, o ne, pavyzdžiui, mortyrą...

Pati istorija... Vajergau, iki gerumėlio dar daug trūksta. Visų pirma, labai kliūva ta gausybė padarų, kurie net normaliai, įtikinamai neaprašomi. Pasitenkinama paviršutiniškomis frazėmis, o tada prasideda spec-efektai. Be to, einama pačiu populiariausiu keliu - tie, kas nėra žmonės - tie nori pakenkti/nužudyti/nugalabyti/suvalgyti/padaryti žmones. Neatrodo absurdiška? Na, tarkime - suteikime triušiui galią išburti nuodingų šizofrenikų kolibrių debesį priešo adresu - tereikia užpakaline koja nubėgant į žemę stuktelėti. Manai, triušis nuo to sužvėrės? Nejau pagalvos "Jofana, koks aš fainas - visus tuoj padarysiu, kiekvieną žmogų nukrušiu, kiekvieną vilką pakrušiu, kiekvieną lapę iš...". Nagi nepagalvos - jis ir toliau bus paprastas kvailas triušis, paskui kurį nuolat skraidys būriai šizofreniškai nusiteikusių kolibrių.
Tas pats ir su nepažįstamais padarais. Tebūnie nauja veislė, dar nematyta ir negirdėta, Tebūnie pats prakeikimas. Ar būtina iš karto nustatyti opciją "kill all humans"?
Banalu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-03 23:22
Meškiukas
Tai nežinomas padaras, tai triušis, tai vis gi - kas toks? Iš logiškos pusės- jei medžioja, bent daugmaž žino kas tokis, jei pirmąkart gaudo - tai arba padaru, arba triušiu vadins :)
Kaip ir viskas gerai, tik maišalynės yra šiek tiek. Tiksliau - kažkaip, bent jau man, skaitant matosi pasaulis, kur kirviai, kalavijai ir medinės pilys, o ne - pas vienus lankai, pas kitus - muškietos. Blogai tas, kad atmosferą sukūrei vienokią, o tos muškietos, patrankos ir kazanovos kaip iš dangaus nudribusios. Nu nedera, nors užmušk. Ar reikalingi tie daiktai? Ar istorija kažką praras, jei visi pyškins iš lankų? Ne :) Istorijoje dar kiek trūksta, net nežinau - gal priešistorės, gal daugiau didesnių paaiškinimų, nes nedidelis neišbaigtumo jausmas lieka baigus skaityti.
Tačiau - charakteriai tokie, kokius patikėtum esant, pasakojimas sklandus ir drąsiai sakyčiau, kad reikia pratęsimo, paaiškinančio daugiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą