Mano pasakoj

Džiaugiuos
tarsi obuolys apšalęs -
sugrįžęs į vieną -
vaikystės pavakarę.
Nusviedęs kamanas
ir pavalkus,
ir ligi ausų -
pasinėręs
į lapkritį, spalį.

Ir man liko -
tuščias inkilėlis
ir miršta rudeninės gėlės -
visų širdis,
akis geliančios.
Išlydėjau -
ne visus į kelią...

Ir apglėbęs vasarą,
nubudau -
nakties trečią.
O ji, vasara -
išdaigas krečia
ir visus vyrus
į ožio ragą riečia.

Vadinu, šaukiu -
vasarą į lovą.
Kalbinu,
šnekinu -
gražiuoju.
Moju rankomis,
sparnais -
žaižaruojančiais.
Tarsi išvarytas
iš Rojaus -
armonikėle užgroju.

Nutolo
mano vasara -
prie kurios glaudžiausi
ir atėjo laikas -
atsisveikinti.
Ar sulauksiu -
šventės panašios.
kaip mūsų -
pasimatymai?

Karšta vasara buvo,
o mano namai -
šalti ir nejaukūs
ir neaišku,
ką išaušus surasime.
Ir tu, dairais nubudus,
visas mintis sujaukus -
nors mano pasakoj esi
tarsi akimirka šviesi.