peilis

Man tikrai gaila,
Kad į pėdas įsivelia žolės
Ir peraugdami save
Pakyla miškai
Tiesiai virš sapnų suolelio,
Kur bandėme atrasti dvasingumą,
Mažą dangaus atplaišą
Užstrigusią mumyse.
Bandėm ištraukti
Dieviškumo šaknį,
Tik aš nemokėjau algebros,
O tu – per daug,
Todėl ji ir toliau augo,
Kaip auga ant kapinių,
Marmuro plokščių, randų,
Nematoma ir nepastebima,
Kasdienybėje, ant kiekvieno ir visko.
Bet vieną dieną juk atankame?.. -
Maniau, kad visi,
Norėjau  parodyti ją tau,
Atskleisti veiksmą,
Prijaukintu tiesos peiliu
Atliekamą tyloje ir vienatvėj,
Kai pasveikstama
Tarp mirčių begalybės,
Spartesnės nei gyvenimai būtų pasiūlę.
Brukau jį  kaip dovaną. Visiems.
Atkakliai. Stūmė kaip skausmą.
Galbūt ir klydau:
Kai kitas šalia -
Peilis lieka tik peilis,
O puikybė vien kūno dalis.
Todėl dabar pasiduodu –
Ieškokite patys,
Panorau tiesiog pagyventi.