Vieškeliai

Pašokus iš miego -
buvo karšta -
žaliuos vasaros rūbuos.
Krito garbanos,
ant prakaituotos kaktos.
Per dienas, naktis -
suvargęs,
susirūpinęs.
- Manęs čia nėra,
o jeigu kas ieškos?

Vaikų kojytės laibos -
sekmadieniais -
laiptais žemyn
ir mums,
nėra ko prarąsti,
tai mes, jauni tėvai,
tai mes.

Ir praėjo noras -
rūkyti, gerti.
Gyvenimo vieškeliais -
važiuoju, dainuoju,
kalbu -
neužsičiaupiu,
o namuose -
varva vanduo
iš sidabrinio čiaupo.

O už gyvenimą mokam,
kaip ir visi,
nuo šiolei
ir liejasi
šviesos,
tamsos muzika -
fontanais.
Nuo šiol -
keliais, vieškeliais...
O mažoje virtuvėlėje -
vietos nėra.
- Dinkit iš akių -
visi Jonai, Petrai,
intelektualiniai
minčių titanai...

Buvo karšta
vasaros rūbuos.
Jau dešimt metų -
gyvenam
susimetę -
tegu, kas netingi
ir mus skalbia.
O apkalbų tribūnos -
niekada
nebūna tuščios.