2011 03 28
Vėtromis uždengei skruostus manuosius,
Kai žiro į žemę paskutinės kibirkštys saulės.
Tas kvartalas iš dulkių... Tu jo nematai, nes
Žvilgsnis atbukęs nuo naujojo amžiaus
Prarado tikėjimą gilumu – erdve anapus
Bardelių ir santuokos neliečiamumo.
.... ........ ....
Kiekviena aimana užrašoma į knygą iš
Byrančių puslapių. Nors nejaučiam, kaip
Palengva išsitriname ir apsigyvename
Kituose. Kaip prašomės priimami tų,
Kurie atstumia net save. Pasitikime naktimi
Labiau nei kūnu ir krauju, kuris temstant
Virsta neišmatuojamo ilgio žvėrimi. Didelės
Iltys kapojančios korius, persmeigia krūtines
Ir pripratinę švelniais lyžtelėjimais užliūliuoja.
Visą naktį liejosi dainos, tik jos sklido ne
Garsu, bet spalvomis. Kūrėme naują materiją
Spalvinom ne iš medžių, gėlių ar uolienų
Pagamintais dažais, nes mes ir buvome
Pokaičio atgulusi gamta. Dauboje iš aukštybių
Pirštais dėliojome avis. Pirma išgavome
Neliečiamumą. Nepjaustėme tų mekenančių
Gyvių, kad išvystumėte pulsuojančią širdį
Dydžiu prilygstančią kiekvienam stačiai
Besiguodžiančiam, dėl maisto kokybės
Nusilpusia potencija. Mes užrūstinome
Tą, kuriuo privalėjome tikėti, kaip vienatiniu,
Todėl JIS atėmė mums rankas, tada teko išlavinti
Kitus pojūčius. Žvilgsnis priminė zyles
Sėdinčias žiemą ant hipnotizuojančios lašinių
Palties. Vis besikabarojančias aukštybėn.
Lytėjimas, tik lūpomis, liežuviu ir kojų pirštais
Praplėtė mūsų galimybes. Kabantys varvekliai
Likdavo sveiki. Rega įsidrąsino matyti kiaurai
Ačiū, tik dėl to, jog kiaurai rūbus nedaugiau.
Mylėjimasis tapo daug atsargesnis ir ne toks
Agresyvus, nes jei būdavo skubama arba
Per daug įsijausta į ne savo rolę sukildavo
Dulkelės, kurios pranešdavo apie atsiradusius
Nešvarumus, kuriuos tuč tuojau reikia pašalint.
Mes tapome neišvengiami tiems, kurie mūsų
Nekenčia, vien todėl, kad patys niekaip nepripratome
Mylėti. Įsidrąsinus pylei pamazgas tiesiai
Ant galvų vaikigaliams, kurie sukandę dantimis
Kotelius vokdavo kriaušes. saldumas neišpasakytas.