Kovo vėjai

I

Vakarą auksinį rūksta tolumoj iš kamino dangus -
Ir tu toks pats, kaip dūmas tasai.
Toks tikras, tarsi pirštais varvantis medus.
Tu - mano savas, bet ir svetimas kartu.
Ar mes dar neištyrėm horizontų?
Ar nejautėm, kaip burnoje kartu
Tyloj žingsniuojant užminuotu frontu?


II

Jau taip seniai languos užžiebtos šviesos,
Ir kovo vėjų nuramintas jau dangus -
Į vakarus nutįsta mūsų žvilgsnių tiesės.
Sakai, ramu? Ko taip nedrąsiai?..
Mačiau juk - uždarei mane žvilgsniu.
Kai atsimerksi, daugiau jau neberasi
Nei vakaro, nei tiesių, nei minčių.


III

Tvankioj vienatvėje žarstai prisiminmus.
Regi draugus, regi - ištirpsta jie kaip vaškas.
Neliko žodžių, liko tik tamsus dangus.
Likimas mėgsta žaist - girdėti žodžiai?
Atmerk akis, atidaryk užtroškusius jausmus.
Įkvėpki oro - taip, lyg skęstantis, taip godžiai.
Tai buvo sapnas, drauge. Sapnas nejaukus.