Lieptai

Baubia karvės,
bliauna avys.
O tėvai
nemiega
ir ant šieno vartos.
Mėnulis
lyg kamuolys
ties kapų vartais,
o vaikai - miega -
prisivalgę saldumynų,
šokoladinių
skanumynų -
prisismaližiavę.

O rytais
virš kapų -
kregždės šaudo.
Apleistuos kapuos miega -
visų užmiršti poetai.
Skruzdėlės velka -
šieną, šiaudus
ir apsistoja -
sausesnėje vietoje.

O tėvų namuose -
išvartyti stalai, kėdės,
o tėvų
laikrodžiai -
su svetimomis gegutėmis
kukuoja
ir kimba tėvų mintys
į vaikų galvas
lyg erkės,
lyg lydekos, ar kuojos,
ir virš kapų -
sklando peteliškės,
lyg mūzos -
margus sparnus
išskėtusios.

O vaikai -
paslysta
ir lieptai lūžta.
Ir žydi, jų vaikų akyse -
tėvų sodai.
Atrajoja šieną,
šiaudus karvės
ir tėvų jaučiai -
nebesibado.
Vaikai
į tėvų obelis,
kriaušes karias
ir žydi, jų, vaikų akyse -
tėvų sodai.
Ir neatsitiks
nieko blogo
jei aš - senas,
tėvų vaikas
mylimai tėvų žemei -
parašysiu
nekrologą.