paskutinioji

2011 03 24

Negirdėjau, kai
Krito galvos žibuoklių jaunų.
Užmigau, kai reikėjo paliesti
Paskutinę dar likusią gyvą;
Ant kalno ji spindulius gėrė.

Aš supykau, kad nelaukei –
Užmynei upelio vaga.
Nespėjau, net įžiūrėti,
Kai ašara biro lėta.

Paskutinis atodūsis tąkart
Atpirko likusią naktį bekvapę.
Gulėjau įsisupęs sapne ir
Guodžiausi, kad rytas
Atras nepaliestą.

Išmatuoki savo kapą
Sprindžiais paika mėnesiena
Tu savo šviesa nepadėjai
Tamsoj įžiūrėti it siūlas kamieno.

Pasidavęs nuplaukė liulančiais
Upokšniais, kurie patys įkvėpę
Savęs jausdavo malonų dosnumą,
Iškeliavusiam žiedui
Nors pavertė savo vergu.