Poezijos diena

Dovanosiu -
visiems - po gėlę,
po dovaną,
tie, kurie
eilėraščiais domisi.
Šiemet,
nė vienas
poezijos medis
nenudžius.
Sodinsim, laistysim -
jaunus medžius.

Klevai, ąžuolai išaugo,
poezijos jūros, marios -
išsiliejo iš krantų.
Krinta mintys,
kaip lapai, kaip gilės
į purią poezijos dirvą.
Prikrito lapų aukso
į kepurę -
naujai poezijai gimstant.

O poezija,
ne visus
į ožio ragą riečia,
tik poetams
išplėšia
iš rankų -
duonos riekę.
Žodžiai, kaip lašai
į kiaurą rėčką,
Virš eilėraščių -
kritikai,
kaip varnai rėkia.

Ir viduržiemiais -
geros poezijos esti.
Ir žydi
eilėraščių saulės,
kaip obelaitės,
o poetai -
su rogutėmis -
leidžiasi
nuo pašlaitės -
patrupinę
paukščiams,
kaip kritikams lesti.

O ir mes, grįžtam
į poezijos namus,
nuo eilėraščių -
susenę ir nusiplukę,
ir nusipirkę kiekvienas -
po katiną, ir po šunį,
ir po šautuvą.
Ir pakėlę
nuo žemės poeziją
kaip duonos riekę,
tarsi skęstantys,
griebiamės -
už kiekvieno
poezijos šiaudo.