Atjukti...

Visus “atleisk man” surikuoju į eilutę
Pradžių nepamenu ir pabaigos išblunka…

Atbulomis, tarsi norėtu dar pabūti,
Pakilus eiti, palengva mane atjunko

Jauki diena. Pavymui tyčiomis pavirkauju
Ir liekam dviese. Jos, nueinančios, dar stebimos

Kol tirpsta žvakės snūduriuojančiais flamingais:
„Mergaitė - pilkpelė“ ir savamokslė ragana

Brangiausias krantas retu šventiniu patiekalu
Išpuošia staltiesę ir lieka skonis jūrligės

Pasidalint galiu, nepyk, tik tuo kas lieka
Tik, „vakarykštvaišėm“ - vargu ar susigundysi...

Sukūriau muziką, kuria užspringsta volungės
Ji, pasirodo, tinka liūdesio procesijoms

Jau graviruojančioms, kad Mes nesikartosime
Granito pertvaroj, jei kartais grįžt norėsis

Kur įrašyta, kas turėjo likt po mūsų?
Ir jei tik „deja vu“ manęs kitų artumuose,

Slapta prisėlinsiu, kad prirašyčiau „būsiu“
Pralenkus skubančius iškalti, – „būsi buvusia“