Melancholija

Karavanas dienų per gyvenimo dykumą traukia,
o kur baigiasi ji, dar ir tu nežinai.
Lyg beribėj erdvėj vieniši tuose tyruose laukiam
eremitų prasmės tik kentėt pasmerktos amžinai.

Gal todėl, mes kaip medžiai, palinkę, sugrubę nuo vėjų,
einam, rodos, pirmyn. O tikrovėj - iš vietos nė krust.
Ir net jeigu kada degant krūmą kaip Mozė regėjom,
reiškia matėm tik tai, ką širdis vieniša gali just.

Epitetų svaigios mes versmės dėl savęs neieškojom, -
geriam žodžių skaudžių nesibaigiančius trykšti lašus.
Ir sunku patikėt, kad po mūsų sugrubusiom kojom
niekad akmenio kieto, ir žodžių aštrių nebebus.

Ak, skaudu, kad mūs metai tolyn vis per dykumą traukia.
Ir kur baigiasi ji, juk ir tu nežinai.
Vėl beribėj erdvėj, vieniši tuose tyruose laukiam
kažkodėl tos prasmės, tik kentėt pasmerktos amžinai... ---