proginis

Išvingiuoju upėm balta kaip naktį mėnulis
Tavo vardą ir veidą beraukšlėj vilny užrašau
It nemigusią dieną  šviesos paliestom drobulėm
Tavo švintančios akys saulėtąja kopa kyla manin

Kaip ant delno brydėmis pievos minčių įsižiūri
Į save, tą kurs slėnyje gulintis varstosi vėjų durim
Ir negęstančią naktį vis kursto po žodį ir meta į ugnį
Negalėjimas saiko mažiau dovanoti nei Viešpats, kurį

Tu be meilės pamilęs iš nieko savy su malda atkartoji
Ir pasauliui į dirvą suskilusią virpančia sėkla metiesi kartu
Pasiimdamas mirtiną troškulį žemės, vienintelę savastį tujen
Atsiduodamas daigą sudygusį upėm baltom į marias išplukdai