Rašyk
Eilės (74610)
Fantastika (2213)
Esė (1505)
Proza (10552)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Dvasių Vedlė Dvasių Vedlė

Sapnų tikrovė (14)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Pradžia
Grįžti į "Sapnų tikrovė" (13)

Vis dar neatsigręždamas, Toras kreipėsi į stovintįjį jam už nugaros:
- Kodėl mane čia atsitempei, Anaki?
- Driadės norėjo, kad pamatytum, kaip gimsta jų sesės. Matai naujuosius pumpurus? Tai į Pradmenį grįžusios paklydėlės. Tai tu joms padėjai surasti ramybę.
- Tačiau kokia kaina... - sumurmėjo vaikinas. – Aš vis labiau ir labiau tolstu nuo žmonių ir jie vis labiau ir labiau manęs nekenčia.
- Nuo žmonių mažai kas priklauso, tai daugiau dievų kaltė.
Anakis prisėdo šalia, o Toras nustebęs atsisuko į jį, bet tuoj pat vėl nusigręžė.
Ta keista būtybė niekada neleisdavo pamatyti savo tikrojo pavidalo – vietoj to kiekvieną kartą pažvelgęs į jį jaunuolis pamatydavo save - tą patį veidą, kūną, lygiai tokius pačius plaukus ir drabužius, tartum tobulą atspindį. Net ir balsas – lygiai toks pat. Vienintelis skirtumas buvo baltas raištis ant akių.
– Atėjo laikas tau kai ką papasakoti. Manau, kažką jau žinai, tačiau noriu, kad išklausytum mane iki galo, - Anakio balsas pritilo. - Kažkada žmonių ir dvasių pasauliai egzistavo atskirai, mes net nežinojome vieni apie kitus, tačiau dėl kažkokios priežasties pasaulių keliai susikirto ir jie susidaužė. Katastrofos randai buvo gilūs ir skausmingi: žmonių žemė suskilo, Bedugniai kanjonai išvagojo jos paviršių; tuo tarpu kai kurie dvasių pasaulių sluoksniai buvo sunaikinti, kiti neatsiejamai susiliejo su jiems svetimu žmonių pasauliu. Dalis dvasių buvo išmestos pas žmones, ir lygiai taip pat dalį žmonių susidūrimas nubloškė pas mus.
Pasaulių žaizdose susikaupęs skausmas ir, nesusitaikiusių su savo lemtimi, tačiau priverstų apsigyventi pas žmones, dvasių pyktis bei liūdesys po kurio laiko susiliejo į vieną ir įgavo formą – jos pasikeitė ir tapo tuo, kas anapus dabar vadinama blogosiomis dvasiomis arba demonais. Tėvai jautėsi už tai atsakingi, todėl nusprendė saugoti žmones ir daugybė dvasių buvo pasiųstos pas juos atlikti sergėtojų darbą.
Pas mus atsidūrę žmonės išgyventi neturėjo jokių galimybių. Jų kūnai mirė, tačiau kai kurios sielos, nors ir negalėdamos grįžti pas savo kūrėjus, prisitaikė ir pamažu tapo dvasių pasaulių dalimi. Tėvai žinojo, kad žmonių sielos panašios į mus, tačiau net ir jie nesitikėjo, kad tai įmanoma.
Anakis atsiduso.
– Žmonės negali keliauti tarp pasaulių, todėl kad yra neatsiejama Dievų dalis. Tačiau pas mus subrendę, jie prarado šias sąsajas, tad po kurio laiko grįžę į savo pasaulį, nebepriklausė Dievams. Pastarieji pasijuto įžeisti ir supyko ant šių paklydusių sielų. Atgimę iš naujo šie žmonės tapo dvasių vedliais.
Toras net sudrebėjo išgirdęs paskutinius žodžius. Nuo pat vaikystės spėliojo iš kur jis toks atsirado ir ką turėtų padaryti, bet niekur negalėjo rasti atsakymo į šį klausimą.
– Nori pasakyti, kad mano atsiradimas buvo tik atsitiktinumas?
– Taip, galbūt tai ir atsitiktinumas... O galbūt likimas, - Anakis atsirėmė rankomis į žemę ir užvertė galvą į dangų, - ta pati jėga sukirto mūsų pasaulius ir viską pakeitė.
Toras nusijuokė, ir Anakis atsigręžė į jį.
– Jau geriau, tai būtų tik atsitiktinumas.
– Kodėl?
– Nes tai neįpareigoja, o likimas būtų pernelyg sunki našta, - vaikinas atsistojo, atsisuko į savo pašnekovą ir liūdnai šyptelėjo. – Aš jau keliausiu. Lik sveikas, Anaki.
– Būk atsargus.
Vedlys pamojo ranka ir išsisklaidė ore.

Kernonas pamaišė žarijas ir atsiduso. Naktis ėjo į pabaigą, dangaus skliautas šviesėjo ir miške ėmė busti ankstyvi paukščiai. Jau seniai buvo laikas iškeliauti, tačiau karys vis delsė žadinti Leticiją, kuri tik visai neseniai buvo užmigusi, nebegalėdama pasipriešinti nuovargiui. Jaudulys dėl Toro dingimo sujaukė jos protą ir ji buvo pasiryžusi nemiegoti, kol šis negrįš, tad Kernonas atsipūtė, kai Leticija pagaliau užsnūdo.
Miške sušlamėjo lapai, ir karys tuoj pat nučiupo durklo rankeną.
– Ramiau, Kerni, ramiau, - Toras išlindo iš už medžio ir nusišypsojo. – Atsiprašau, kad vėluoju.
Piktai jį nužvelgęs, vyras paklausė:
– Kur tu buvai?
– Torai! – tik ką nubudusi Leticija pašoko ant kojų ir pripuolusi apkabino vedlį. – Tu grįžai!
Toras sutrikęs nustūmė merginą nuo savęs.
– Kur tu buvai? Pranykai tiesiog man prieš akis...
– Pranykau? A, tiesa, tu ten buvai... – vaikinas nusišypsojo, - senas mano pažįstamas neperspėjęs pasikvietė į svečius. Atleisk, jei išgąsdinau, iš šalies mano dingimas turbūt atrodė keistai.
Leticija tik sumirksėjo nieko nesupratusi. Net Kernonas suglumęs pasikasė pakaušį.
– Senas pažįstamas? Jis liko kažkur miške? – atsargiai paklausė jis.
Toras nusijuokė ir tuoj pat susilaukė pikto kario žvilgsnio.
– Ne, jo čia nėra.
– Kaip suprasti? – išplėtusi akis mergina žiūrėjo į dvasių vedlį laukdama atsakymo.
– Jis ne iš šio pasaulio. Žinau, kad jūs nelabai suprantant kas aplink mane vyksta, tačiau paaiškinti užtruktų pernelyg daug laiko, o mums laikas judėti.
– Gali paaiškinti keliaujant, - nusišypsojo Leticija, - tai skamba taip įdomiai!
Mergina laiminga grįžo prie laužo pakuotis daiktus, o Toras atsiduso ir nužingsniavo prie žirgų. Pačiupęs balną užmetė jį ant ristūno ir staigiai atsisuko, kai iš nugaros priėjo Kernonas. Piktos kario akys nežadėjo nieko gero.
– Kas tas tavo senas pažįstamas?
– Jis dvasia.
– Tikrai? – vyras žengtelėjo į priekį, o Toras atsitraukė atbulas ir atsirėmė į žirgą. – O gal tai buvo kas nors iš persekiotojų?
- Kas tave apsėdo? Maniau, kad jau ne kartą įrodžiau, jog aš su jais neturiu nieko bendro.
– Tai kodėl tu visada žinai kur randasi užpuolikai?
Toras suraukė antakius, intensyviai mąstydamas ką atsakyti į šį klausimą. Jei ir pasakytų tiesą, tokiam kaip Kernonas ji greičiausiai būtų pernelyg sunkiai suvokiama ir nepriimtina. Vien mintis apie geležinius kario gniaužtus, privertė Torą sudrebėti.
– Gerai, aš tau pasakysiu tiesą, tačiau nemanau, kad tu ja norėsi tikėti.
Vyras tylėjo, nenuleisdamas nuo jo akių. Vaikinas atsiduso ir jau žiojosi sakyti, kai staiga nustėro. Sukaupęs visą dėmesį į Kernoną, jis visai nepastebėjo kaip prie stovyklavietės priartėjo svetimi. Tą pačią akimirką iš miško šešėlių iššoko trys vyrai ir metėsi prie jų.
Karys atrėmė durklu vieno užpuoliko kirtį kardu ir tuoj pat atšoko, išvengdamas antrojo. Trečiasis žudikas pripuolė prie Toro, atsivėdėjęs trenkė jam per veidą, o kai šis nugriuvo, prispaudė jį prie žemės ir užlaužė vieną ranką už nugaros.
– Tu keliausi su mumis, - tyliai tarė jis.
Užpuolikas dar stipriau truktelėjo ranką, ir vaikinas skausmingai riktelėjo. Laisvąja ranka užčiuopęs akmenį, iš visų jėgų vožė juo priešininkui, o gniaužtams atsileidus, persivertė ant nugaros ir nuspyrė vyrą šalin. Jis dar spėjo pamatyti, kaip Kernonas sučiupo užsimojusį užpuoliką už rankos, timptelėjo į save ir suvarė durklą jam į pilvą. Ištraukęs kardą iš negyvėlio rankų, karys atmušė antrojo žudiko kirtį ir šyptelėjo. Pasigirdo Leticijos klyksmas, ir abu bendrakeleiviai išsigandę atsigręžė į jos pusę. Piktdžiugiškai išsiviepęs, dar vienas žudikas artėjo prie merginos, ši traukėsi atbula, kai staiga piktai sugniaužė rankose laikytą krepšį ir trenkė juo priešui. Pastarasis išsilenkė smūgio, stumtelėjo Leticiją ir ji pargriuvo.
Kernonas susirėmė su kelią užtvėrusiu priešininku ir tik riktelėjo:
– Miledi!
Žudikas užsimojo kardu, bet paskutinę akimirką jam prieš akis subolavo šviesa ir virš Leticijos atsirado Angusas. Kardas perrėžė jo petį, ir vilkas piktai suurzgęs pagriebė užpuoliką už sprando, papurtė ir nusviedė šalin. Tada dingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado.
Išplėtusi iš siaubo akis, mergina žiūrėjo į gulintį kruviną užpuoliką, nesuprasdama kas įvyko. Galiausiai susidorojęs su savo priešininku, Kernonas prilėkė prie Leticijos.
– Miledi?
– Kas tai buvo? Kas...
– Dabar tam ne laikas, susiimk!
Karys pačiupo ją už rankos ir pastatė ant kojų. Išgirdęs trakštelėjusią šakelę, jis atsigręžė į tą pusę ir sustingo. Dar penki žudikai stovėjo netoliese ir taikėsi į juos arbaletais.
Netikėtai garsiai sužvingo žirgai, kai Toras iš visų jėgų šmaukštelėjo jiems šaka per strėnas, ir liuoktelėjo į šaulių pusę.
– Bėkit iš čia! – šūktelėjo vedlys ir pats tuoj pat dingo tarp medžių.
Karys pasekė jo pavyzdžiu ir už rankos tempdamas Leticiją nuskubėjo į miško gilumą.

Leticija uždususi parkrito ant žemės, įsirėmė rankomis į ją ir išdejavo:
– Leisk šiek tiek atsipūsti...
Kernonas apsidairė ir taip pat prisėdo. Saulė buvo jau beveik pasiekusi zenitą, o jie bėgo visą tą laiką tik kelis kartus trumpam stabtelėdami atsikvėpti. Abu buvo pavargę ir persekiotojai sparčiai lipo ant kulnų. Kad ir į kurią pusę bandė sprukti, atrodė kad jų pilna visur.
– Ir iš kur jų tiek... – piktai sušnypštė karys.
Merginos kvėpavimas pamažu išsilygino, ji apsidairė ir netikėtai paklausė:
– Kur Toras?
– Jis pabėgo kažkur kitur. Ir gerai, kad...
– Manai, tas žvėris, kuris mane išgelbėjo, kažkaip susijęs su Toru? – nesiklausydama tęsė Leticija.
Kernonas tylėjo. Jei pasakytų, ką žino, ji tik dar labiau užsimanytų susirasti tą vaikį, ko karys visai netroško. Visa ši situacija jam kėlė įtarimą.
Bėglių ausis pasiekė lėtų žingsnių garsas ir abu sukluso. Karys davė ženklą Leticijai patylėti, o pats užsiglaudė už medžio. Kai ateinantysis priartėjo pakankamai arti, vyras liuoktelėjo jo link ir prispaudė prie medžio, o užpultasis tik skausmingai aiktelėjo.
– Tu?! – nustebęs Kernonas paleido Torą, ir šis susmuko ant žemės.
Kairysis jo petys buvo kruvinas, žaizda užrišta Leticijos skarele, tačiau tai nebegelbėjo – kraujas tekėjo per visą ranką ir nuo pirštų lašėjo ant žemės.
– Torai! – Leticija prišoko prie vedlio ir pakraupusi apžiūrėjo petį. – Kiek daug kraujo... Žaizda turbūt labai gili, reikia ją kuo greičiau sutvarkyti.
– Nėra laiko, - tyliai tarė jaunuolis, - jie mus apsupo ir artėja, reikia kuo greičiau bėgti iš čia.
– Labai jau laiku jie pasirodė, ar ne, vaiki? – sumurmėjo Kernonas.
– Vis dar manai, kad aš su jais susijęs? – su Leticijos pagalba Toras atsistojo. – Jei būčiau jų sąjungininkas, kurių galų turėčiau taip elgtis?
– Aš nežinau, kaip mąsto sapnų ri...
– Užsičiaupk, Kernonai! – riktelėjo mergina, - Jis sakė, kad nenori būti taip vadinamas. Ir kodėl tu visada įtarinėji Torą? Vien tik todėl, kad jis yra tas, kas yra, nenusipelno tokio nepasitikėjimo!
Kernonas net loštelėjo nuo tokio pikto ir įsakmaus Leticijos balso.
Staiga miške sutraškėjo šakos, ir visi krūptelėjo.
– Į tą pusę, - pasakė Toras, paėmė Leticiją už rankos ir nusivedė pirmyn.
Kernonas tik piktai caktelėjęs liežuviu, nusekė iš paskos. Vedlys lėtai žingsniavo pirmyn, kartais pakeisdamas kryptį, bet netikėtai išėjęs į atvirą vietovę nustebęs sustojo.
Prieš akis atsivėrė didingas peizažas: žemė baigėsi ir atsivėrė bedugnė praraja. Ji tęsėsi į abi puses kiek akys aprėpė, o gerai įsižiūrėjus priekyje buvo galima pamatyti neaiškius šešėlius – kitapus augančius medžius. Palei kraštą viskas buvo seniai mirę, dūlavo tik plikos negyvos uolienos. Baugiai kaukiantis vėjas iš bedugnės apačios kartais atklysdavo iki paviršiaus ir skausmingai aimanuodamas išsisklaidydavo.
Bėgliai kurį laiką spoksojo į prieš juos atsivėrusį Bedugnį kanjoną, tada išgąstingai priėjo prie krašto ir pažvelgė žemyn. Apačioje juodavo neįžvelgiama tamsa, baugiai dejavo vėjas. Iš miško pasirodė pirmieji persekiotojai, ir Kernonas atsisuko į juos, atstatęs kardą.
– Ir kas dabar? – sumurmėjo jis.
Leticija stipriau suspaudė vedlio delną, ir šis pažvelgė jai į veidą. Išsigandęs žvilgsnis bėgiojo per žudikų veidus.
– Yra viena išeitis, - tyliai tarė Toras, ir abu bendrakeleiviai klausiamai žvilgtelėjo į jį, - tik kai jį pamatysit, neišsigąskit, pabėgimui mes turėsim tik akimirką.
Toras užsimerkė, jo lūpos sujudėjo, tačiau nepasigirdo joks garsas. Nebyliai kažką kartodamas, dvasių vedlys atsigręžė į Bedugnį kanjoną ir atsimerkė. Ore blykstelėjo mėlyna šviesa ir brėždama ore linijas išsisklaidė į visas puses.
Išplėtę akis, visi spoksojo į keistą iš šviesos besiformuojantį pavidalą. Netrukus orą perskrodė galingi sparnų mostai, o ant bedugnės krašto stovinčių žmonių ausis užgulė griausmingas riaumojimas. Drakonas prisklendė prie kanjono krašto ir nagais įsikabino į žemę.
Jo kūnas buvo padengtas smulkučiais žvynais, kurie prieš saulę spindėjo įvairiais mėlynais atspalviais. Kaklo vidinę pusę, krūtinę ir pilvą dengė storos raginės plokštės, nuo šnervių tįso ilgi ūsai, virš ausų augo dailūs lenkti ragai. Ilgus baltus karčius kedeno vėjas, o raumeninga uodega karts nuo karto agresyviai perskrosdavo orą. Piktos geltonos padaro akys ir galingi nasrai privertė užpuolikus šiek tiek atsitraukti.
Drakonas prilenkė galvą prie bėglių ir tyliai suurzgė.
– Per jo koją lipkit ant galvos ir įsikibkit į karčius, - sukomandavo Toras, timptelėjo abstulbusią Leticiją, pažadindamas ją iš baimės.
– Bet tai... tai... – suvebleno ji.
– Juk liepiau nebijoti! - piktai atkirto vaikinas.
Leticija nurijo seiles, linktelėjo galvą ir pirmoji ėmė ropštis aukštyn. Toras palietė Kernono petį, ir šis net krūptelėjo.
– Lipk.
Paragintas karys nedrąsiai priėjo prie drakono letenos ir užsilipo ant jos. Viršų pasiekusi Leticija, žvilgtelėjo žemyn ir šūktelėjo:
– Kernonai, padėk Torui!
Karys atsisuko į vedlį, ištiesė ranką ir užtraukė jį ant padaro letenos. Drakonas prilenkė galvą dar arčiau ir su Leticijos pagalba, Toras užsirito ant jo kaklo. Kernonas užsiropštė padarui ant sprando, ir vos tik jis tvirtai įsikibo į karčius, drakonas dar kart suriaumojęs atsispyrė nuo žemės. Vieną kartą stipriai mostelėjęs sparnais, jis išvertė arčiau stovinčius persekiotojus iš kojų, apsisuko ir nusklendė kito kanjono krašto link.

2011-03-18 00:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-02-26 22:27
Shemurr
Tekstas įtraukiantis, keliantis jaudulį, nenuobodus. Gražiai išpildyta. O kas svarbiausia, jaučiasi, jog tekstas nepaviršutiniškas. Šaunu. Tikrai labai patiko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-05 17:27
Lašas ant stiklo
Tekstas įdomus, gyvas. Vis kas nors keičiasi ir panasiai. Įdomu;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-02 13:25
Mylista sutinka su viskuo
Pavojinga komentuoti istoriją, kurios skaičiau tik keturioliktą dalį. Tekstas atrodo rišlus, istorija vystoma. Ir fantastiniai sumanymai - pasaulių susidūrimas, dvasių vedliai - atrodo įdomūs.

Kas galėtų būti geriau? Tekstą labai pagyvintų įmaišytos smulkmenos, detalės, sukuriančios tikrumo iliuziją. Tekste vyksta kova, žmonės sužeidžiami ir žudomi, bet nesijaučia, kad jie buvo gyvi, todėl nelabai ir jaudina. Keiksmažodžiai, konvulsijos, gyvuliška neapykanta, baimė mirti, svetimšalio akcentas, girgždantys šarvai, aitrus perpjautų žarnų dvokas ... panašios detalės padėtų geriau įsivaizduoti ir įsijausti į situaciją. Tada žudikai nebūtų abstrakčios figūros, kurias nukirto ir pastatė šalia lentos.

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-24 15:08
who who
;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-23 11:14
pilkė_
turbūt visiems laikams man liks paslaptis, iš kur tiek minčių imas fantastų galvose... :) GERAI.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-23 09:16
Meškiukas
He he, na pagaliau šiek tiek labiau padirbėta su charakterių emocijomis ir jų išreiškimu :)
Kadangi ši dalis man patinka, mažiau 5 ir neduosiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-20 21:49
Artur Wilkat
Neblogas žingsnis į priekį:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-18 12:38
Dvasių Vedlė
A, tiesa, vos nepamiršau: mėlynojo drakono eskizas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-18 10:39
Lengvai
o, kaip faina, kad yra=]
pasilieku vakarui - ramiam ir skaniam skaitymui
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą