Mano mintys-kojos ilgos,
vėjas jų neišpustys.
Rankų pirštai tarsi smilgos
aš kalbu kaip nebylys.
Mano kūnas-vaško skrynia
saulės bijo spindulių.
Visos kojos susipynę,
aš dabar šaltai verkiu.
Taip norėčiau obuolių!
Nieks ant sniego jų nebarsto.
Vaško galvą aš keliu
ir guluos atgal į karstą.