Eilutė konteksto fone

Bežiūrint į tavas akis man iš arti labai, o greitai vaikštanti mergele,
sukyla noras išsitrint save grublėtą amžiams nūn!
Matyt tikrai netinka man tarp filosofų sukinėtis.
Beliečiant tavo plaukus delnu degančių žuvų, aš lyg tos manekenės karštos vaiko veidu, Lina..
Dėl tavo tru sabaka būdo palaimingai apakęs regiu.

Tu muzikuodama pianinu didybę kosmoso priartini man iš tiesų, kaip dar ne vienas iš žmonių žodžiu čia niekad tik yra padaręs mąstymuose.
Klausydamasis muzikos tavų gaidų aš viską esant kuo aiškiausiai vienu
- ne ne protu, jaučiu intuityviai.
Nekyla savyje daugiau dvejonių man dėl manyje giliai paslėpto gyvybės prado likimo.

Kai tu groji, brangioji, nemoku paaiškinti aš, bet žinau.
Galiu būt savimi, nes ir tu esi savimi iš tiesų spaudžiant juodus ir baltus klavišus.
Galiu su tavimi, nes ir tu esi su manimi, būti.
Tavimi galiu, nes ir tu gali manimi.
Iš visų į visus! Kaip tik norime galim čionai mes visi.

Esatis visokia, visokių, visokiems yra viena.



                            uostinėtojas