Gyvenimas, kurio (ne)troškau

Ar tai gyvenimas, man skirtas
Kurį tikėjau, kad kuriu?
Prisimenu, seniau buvau laimingas...
Kur toji laimė dingo, kad jos nebeturiu?!

Gyvenu lyg vieniša dėlionė,
Paskendusi nereikšmingų objektų popuri.
Mano visos lig vienos svajonės,
Paliko tamsioj,  pragaištingoj nebūty.

Tosios dalys, kurios, vyliausi, padės
Man įtikėti pačiam į save,
Dingo, sulig tas maištingas rudeninis vėjas,
Nupūtė paskutinius medžių lapus nejučia.

Aš nebeaugu – sieloj dykuma kaitri,
Gyvenimas toks man skausmas, - ne laimė,
Prilieski krūtinę: ar tu tai jauti?
Nors ne, nereikia, vėl baimė

Pripildo mane lyg statinę alaus
Aš bėgu pakniopstom į šaltą lauką,
Tikėdamasis – galbūt nepagaus.
Bet veltui tikiuosi, mane kaip bejėgią
Auką

Pagauna Likimas ir taria: žmogau,
Prašau, maldauju, atrask jėgų grįžti-
Prisiekiu gyvenimu, ne tokį tave pažinau,
Nes tikrasis pasaulis be tavęs vysta...

Ar tai gyvenimas, man skirtas
Kurį tikėjau, kad kuriu?
Galėčiau rėkt iš nevilties, bet kurgi mano ryžtas?
Todėl ir nerėkiu – tyliu...