Laukimas

Tramdau -
nežemišką ryžtą,
bet kelią pastoja -
kviečiai ir svečiai.
Regiu iš tolo -
tavo suknią ryškią,
žibutėm išsiuvinėtą,
apvedžiotą -
baltais pakraščiais.

Svaigina, gaivina -
tavų plaukų varis
ir dabar
viduržiemy degu,
ir netenku jėgų.
Buvau,
nuo kojų -
per visą žiemą
nusivaręs,
buvau apsvaigęs -
nuo to laukimo
nuo tų rožių,
lelijų kvapų.

O tu, svaigsti -
nuo aviečių, braškių,
nuo mano lūpų,
nuo riešutų,
kaktusų, alyvų,
nuo žydinčių šakų.
O eglės, pušys,
mus apstojusios ratu -
regi, laukais -
atbėgančią
mūsų dukrą  -
žydinčiu taku.

O tuos, nelemtus
auskarus, žiedus,
kažkieno
dovanotus vėrinius -
rugiuiose paslėpsime
ir jų, niekas nepalies,
o namuose, liūdės -
tuščios verandos
ir spintos,
o tu, išsitiesusi,
ant žalios,
ir šviežios žolės,
ir tavo, primerktose
akyse -
paparčiai
ir kaktusai spindi.

Ir keičias -
mados, pažiūros,
nuomonės.
Lapoja, linksta beržai,
ir į mūsų burnas -
varva, srūva - sulos lašai.
Svaigina, akina
tavo nuogas kūnas -
gaivina širdis ir sielas -
sulos lašai.

O žeme,
ridinėjasi saulė,
apsvaigusi,
nuo pavasarinio lietaus.
Ir bus sunku pasakyti,
kur sutemus -
slėpsime paslaptis.
Jos subris į rūką, sumigs
geranoriškos -
legendos, pasakos,
o atėjęs rytas.
ir jas nuplaus.