belaukiant grįžtant

Kai nerimas stingdo,
veide šypsena sušąla,
vaikštau iš kampo į kampą....
jį išvežė, o aš viena,
laukiu, bet nesulaukiu nė jokios žinios...
ir nesitverio nieko, niekaip neišeina...
kodėl jie negyvena amžinai,
kodėl jie ne milžinai,
kurie sutryptų žmones?
kodėl, velniais, kodėl jų širdys plaka
taip, kaip mūsų?
ar negalima jau to pakeist?
ar negalėsiu jo matyt kaskart akis pramerkus,
kaskart bevalgant pusryčius,
einant gult į lovą?
kodėl jų širdys to negali?
plakti ištisą amžinybę?
jaučiu, kad tai per daug jau savanaudiška,
bet negaliu kitaip!
man bus lengviau, jei kadanors
jie taps kaip milžinai,
sutryps žmones ir gyvens man amžinai.: ((