orandžinis laukas

Nuskink man negyvą debesį ir atnešk į apelsinų lauką.
Mano begemotams reikia naujų batų iš ledo luitų.
Begemotai apelsinų nevalgo. Jie per daug godūs.

Matau kaip nostalgiškai kyla rytdienos saulė. Ir man gaila palikti šiandiena. Bet ji tokia trumpa. Ak, kam tie sentimentai. Ateity jų nesuvalgysi. Nors, godumas suvalgo viską.
Šiandien aš su batais iš vyrų odos. Jie puikiai dera prie oranžinio sijono. Draugas begemotas, suvalgęs savo sniego tortą, eina garbinti ateinančios tamsos. Toks ritualas. Jis puikuodamasis glosto savo storą pilvą. Jis taip savim puikuojasi, kad net aš savo apelsinais nedrįstu girtis. O mano apelsinai puikūs. Nors jų niekas nevalgo. Kasdien viskas veltui.
Vėl tyliai juokiuosi iš savęs ir nelaimingo, negyvo debesies. Iš jo jau begemotai pasiėmė sniegą ir šaltį, o man liko lašai. Jie sau, o aš savo apelsinams. Mano odiniai batai čeža, kai einu nurinkti derliaus. Aš taip pat nevalgau apelsinų, nes negaliu.
Iki beprotybės aš renku apelsinus, viena visame lauke. Draugai begemotai guli ant šaltų debesų ir nevaikiškai krykštauja.
Nostalgiškai žiūri į savo batus ir galvoju, ar dar ilgai būsiu tokia? Ar dar ilgai būsiu su begemotais apelsinų lauke?
Bet gal nori pirkti apelsinų? Jie puikūs.