Iš nuovargio

Kiaurą naktį -
medžiais laipioja -
lietaus, vandens
skaidrios ašaros
ir šviečiasi iš po lapų -
žvaigždžių
šiltos ugnys -
atklydusios
į laukus, miškus -
paukščių,
angelų sparnais,
ir pasakom -
iš nuovargio.

Ir valandos,
minutės,
sekunės -
iš nuovargio,
iš temstančių
miškų, laukų
atklydusios -
plasnojančios
angelų, paukščių
sparnais -
spurda, skrenda...
Ir traukinys -
nušoka nuo bėgių.
O aš, lipdau
lyg iš sniego -
laukų, miškų maldą.
Maldą -
iš žolių,
lapų šnaresio,
iš ilgų
ir nesibaigiančių
kelionių.

Ir ežerų, upių langai,
miškų, laukų debesys -
žuvėdrų sparnais žydi
ir mano - dienos, naktys,
miškų, laukų mintys -
iš nuovargio,
lyg praskrendančios bitės -
prisisunkusios nektaro
ir man sunku -
iš laukų, miškų -
šilumos išprašyti.

Ir tik maži -
vaikų sapnai -
paukščių,
angelų sparnais -
vasarai ir žiemai -
duris atidaro.
Ir ant mano peties -
čiulba, ulba lakštutės
ir kukuoja - Prano gegutės.

Ir, prieš akis -
iš nuovargio
užsiveria tolumos.
O briedžiai ir tetervinai -
kelia vestuves.
Ir aš, einu, bėgu -
iš nuovargio
ir negaliu sustoti.
Tavam vandeny -
tamsos juodos
ir drėgnos akys,
lyg viena
mano diena ir naktis -
tavam miške,
tavam vandeny -
pasiklydusios...