vis dar regiu tavo pėdas
užsimerkęs
telpa mano delnuose
lūpomis žaidžia
vis dar įkvepiu tavo plaukų
kutenimą
glosto man veidą
čiaudulį juokina
prieš akis tavo užsimerkiu
nepakeliu
ramybės tavo
šypsenos lūpose
ir apkabinu nelaukęs
įsisuku
įsisuku greitėdamas ir nebijau
pargriūsim ar pakilsim
man nesvarbu
nes aš vis dar jaučiu
savo akis tavo rankose
vis dar įkvepiu kartu su tavimi
ir nebijau kad galiu neiškvėpti
nebesvarbu ar kilsim ar pargriūsim
nes aš vis dar jaučiu
pabučiuoju į skruostą
labanakt
mažą stebuklą
tavo kopiją
ir bijau užsimerkti
vėl įsisukti
jei tai būtų paveikslas, įsivaizduočiau juodą foną, o vidury - šviesią dėmelę, bandančią ištrūkti iš tamsos.
(kaip visad ,Infantilus, - jausmingai stipriai)