Kovo aštuntoji

1.

Verias vakaras
nepraradęs vilties
ir panoręs -
nors porą žodžių
tau pasakyti.
Rūdija šautuvas
ant peties,
ir verkia -
nukautas kiškis.

Tavo margas
šuniukas auksi
ir kyla mėnuo -
balkšvais antakiais.
Žodžių daug,
o man jų, mažai.
- Neskubėk, palauk -
po šalnų
ir aš į medžioklę einu.
- Kodėl, ilgesio ledelio
nesudaužai.
Moterys
lyg mėlynos žibuoklės -
papuoš gatves,
ir pabugę tylos -
pabėgs -
paukščiai, žvėrys -
nuo manęs.

2.

Pabugę tylos
lyg žvakigaliai -
tirpsta stulpai
ir tolsta -
maži ir grakštūs
autobusai.
Mano žodžiams
nepaklusus -
mažoje stotelėje
sutilpai.

O moterys -
laimės, meilės
išsiilgusios -
subes akis
į mane,
o aš, nuvirsiu,
nuo vainikais -
apipintos kėdės,
ir ištirps -
mano traukiniai -
nakties delne,
ir sumigs -
su šautuvais dėdės.

O už langų -
mieguistas rytas
ir nėra, kur gauti gėlių.
Kovo aštuntoji. Užgavėnės.
Pavasaris, kaip ir aš -
su žaliu švarkeliu,
o ir tu, nei žymi rašytoja,
nei niekam tikusi -
rašylų kritikė.

O, kokia moteris
lyg debesėlis -
virš ievos mėlynos...
Vis vien - gavau gėlių.
Moteris -
nežemišku veidu -
nuo galvos
ligi liemens,
lyg einanti vandeniu,
ir kartu - sėdinti
su manimi
ant akmens.