Mėnesiena

Žalia šviesa
jau žemėj girdisi
ir krinta žvaigždės -
didelės, kaip žirniai,
ir ant mano delno,
verkiantis,
kaip lapų gintaras -
ruduo ir mėnesiena
sminganti
į mūsų širdis.

Ir tie, visi langai
ir tas dangus -
turės sutemti,
ir visos, mūsų pasakos -
turės susenti.
Ruduo. Ir mėnesiena -
viršum dangaus
išlytojo,
ir mūsų -
vargani vardai,
ir lemtys.

Ir minga
mūsų akys alkanos
ir užminga vasara,
kaip baltas - milžinas,
ir žiema
maudosi,
prieš nuogą alksnį.
Mėnesiena
ir tas šventas,
mūsų meilės miegas...
Ir visus -
užkrečia -
pernykštis sniegas,
ir po ledu - slepias -
lapai, smėlis, molžemis,
ir visus, iš vieno karto -
palaidoja -
atėjęs vakaras.