Miražas (juodraštis)

          Dykumoje
Žemę negailestingai kepino saulė… Karščio išvarginta jos pluta aižėjo ir raitėsi… Horizonte kabojo pilkas debesis: gal lietaus, gal smėlio… Gamta tarsi kažko susikaupusi laukė… Ėmė šnarėti medžiai: vėjas vis stiprėjo… Pagaliau atūžė vėtra, viską nusinešdama su savimi… Ji išlaužė medžius, sugriovė pastatus… Ką tik pajėgdama nusiaubė ir sunaikino…
Liko pilkšva smėlio dykuma, alinama saulės, ištroškusi lietaus….
Sėdėjau neaprėpiamoj smėlio jūroj… Tuščiomis akimis žvelgiau į bekraščius tolius… Žvilgsnis ieškojo oazės… O gal miražo, akimirksnį nuskaidrinančio sielą, suteikiančio atgaivos ir vilties… Jų nebuvo… Prakaitas žliaugė kūnu, sekino ir kankino… Jaučiausi tarsi išmirkusi karštame vandenyje…
Dangus susijungė su žeme… Dykuma prisipildė smėlio dalelių… Vėjas ūždamas lipdė jas prie prakaituoto mano kūno… Jos ėmė girgždėti tarp dantų, niežėti galvoje, slysti džiūvančiais delnais… Troškau drėgmės ir vėsos…
Atsistojau… Bet mano kojos giliai paniro į smėlį… Žengiau žingsnį… ir ėmiau grimzti… Grimzdau ir grimzdau gilyn… Mažos smėlio dalelės laidojo mano mintis, liūdesį ir begalinę vienatvę… Buvau bebaigianti visai išnykti toj smėlio jūroj… Smiltys jau biro į akis, lindo į nosį… Greitai nustosiu kvėpuoti ir susiliesiu su ta dykuma, iš kurios gal kažkada atėjau… Ji sustings manyje…
Ir staiga tą akimirką pajudinau rankas… Smėlio sluoksnis nuo manęs ėmė slinkti žemyn, slūgti…
Atmerkiau akis, atsitiesiau… Beprotiškai norėjau gerti… Žvelgiau į bekraštį horizontą… Ūkanotuose toliuose išniro paslaptingo miesto kontūrai… Norėjau kuo greičiau jį pasiekti: klajoti gatvėmis, pasinerti į kasdienį jo šurmulį… Jis tai išryškėdavo, tai vėl išnykdavo… Pagaliau supratau, kad tai miražas…
„Vandens vandens…“ – reikalavo kūnas.
„Erdvės erdvės, “ – dejavo siela.
Godžiai akimis rijau tą tolimą reginį, kad tik neišnyktų!.. Pirmiausia ryškėjo šventovė… Nuo jos į visas puses rikiavosi gatvės, pasiklysdamos savuose labirintuose … Jas stingdė didžiuliai prabangūs rūmai… Auksiniai jų bokštai tviskėjo saulėje… Tam blizgesiui ir tuštybei nebuvo nei galo, nei krašto...
Blizgesys spigino į akis… Jas ėmė skaudėti… Nuo tokio reginio svaigo galva ir plyšo iš skausmo galva… Ėmė pykti širdis… Krėtė šaltis, tampė mėšlungis… Reikėjo susivokti, kad trūksta erdvės…
„Miražas, “ – toptelėjo.
Užsimerkiau… Papurčiau galvą ir atmerkiau akis… Vaizdas pradingo kaip klaikus sapnas…
Reikėjo kaip nors numalšinti troškulį… Kur rasti vandens?.. Atrodė, visą jį sugėrė ta bekraštė dykuma…
Ko gi aš laukiu? Reikia eiti…

                                      Prie šaltinio
Žengiau žingsnį po žingsnio… Kojos  vis dar klimpo į smėlį, kol užkliuvo už susiraizgiusių krūmokšnių šaknų…
Prasidėjo pusdykumė… Joje buvo galima tikėtis surasti vandens… Tačiau jo vis dar nebuvo…
Ėjau toliau vis klupinėdama, kliūdama už krūmokšnių šaknų… Staiga mano padus pakuteno drėgmė: tryško plonytė vandens srovelė… Vos galėjau ją įžiūrėti… Kaip atsigerti?.. Suskeldėjusias lūpas priglaudžiau prie smėlėtos dirvos, bet srovelė tai pasirodydavo, tai vėl išnykdavo… Ji tarsi žaidė su manimi, dar labiau erzindama troškulį…
Reikėjo kažką daryti… Supratau, kad troškulį numalšinsiu tik savo pastangomis…
Suklupau ir ėmiau rankomis rausti smėlį… Srovelė didėjo… Kuo ilgiau rausiau, tuo labiau ji stiprėjo ir plėtėsi… Kai išrausiau nemažą duobę, ėmė trykšti šaltinis… Pagaliau atsigersiu…
Už nugaros išgirdau griežtą balsą:
– Mokėk pinigus!
– Už ką? – nustebau.
– Už vandenį.
– Aš jį savo rankomis… – negalėjau atsipeikėti.
– Čia ne tavo žemė…
Atsigręžusi pamačiau sargybinį.
– O už orą mokėti reikia? – pasitikslinau.
– Kol kas ne… Visko gali būti… – mįslingai mikčiojo.
– Eisiu ieškoti savo žemės…
– Nerasi… Ji užimta… Ten oazė – žalioji zona…
– Aš jos neturėjau, bet ją dirbo mano seneliai… Ten prabėgo mano vaikystė…
– Dabar ji niekieno… Tik tu jos neatgausi… Reikės išsipirkti – mokėti pinigus…
– Ir vėl pinigus… už savo protėvių žemę…
– Tavo žemė yra niekas… Tik pinigai yra viskas… Kieno rankose pinigai, to ir valdžia… Tada tam ir įstatymai kuriami – apsaugoti jų pinigus…
– Ką man daryti?.. Pinigų aš neturiu… Jie nebuvo svarbūs mano gyvenime…
– Blogai… Tik pinigai gali viską… Netepsi – nevažiuosi… Gali duoti į teismą…
– Ar aš jį laimėsiu?..
– Vargu… tam reikia pinigų, o tu jų neturi…
– Vadinasi, kas neturi pinigų, negali net paduoti į teismą…
– Taip, visur vargšai yra beteisiai… Įstatymai kuriami tik turčiams… Jie gina jų pinigus…
– O kas mane gina?..
– Niekas… Kam tave ginti?.. Kam tu reikalinga?.. Tu neturi pinigų…
– O jeigu kada kiek turėsiu?..
– Reikės sumokėti mokesčius…
– Kokia neteisybė!..
– Tokie įstatymai… Tam, kuris turi, bus ir dar duota, o tam, kuris neturi, bus atimta…
– Argi teisybės niekada ir nebus?..
– Niekada… Už tai reikia mokėti…
– Kiek?..
– Laisvės kaina…
– Iš pačios išraustos duobės negaliu atsigerti, reikia mokėti?!. Kam tada ją rausiau?… Ar visada darbas yra beprasmis – prasmingas tik pinigas?..
Atsakymo nebuvo…
Ko gi aš laukiu? Reikia eiti…

        Oazė
Klupinėdama vėl ėjau pirmyn… Kojos kliuvo už krūmokšnių šaknų…
Iš nuovargio svyro galva, merkėsi akys… Atrodė, griūsiu ir niekada nebeatsikelsiu… Susiraizgysiu su tomis nei pradžios, nei pabaigos neturinčiomis šaknimis… Mane užvaldys pusdykumė…
Žengiau dar vieną žingsnį, ir per kojas brūkštelėjo žolės kuokštas… Kuo toliau, tuo tankesnė ji buvo…
Pagaliau priėjau oazę – žaliąją zoną… Čia mano namai… Sugrįžau pasiilgusi atgaivos… pailsės pavargusios kojos…
Pradėjau ieškoti lopinėlio žemės, kurį dirbo mano proseneliai… Norėjau joje pasisemti jėgų…
Jis buvo užimtas… Vešėjo senelio sodintas sodas, pilnas obuolių… Tik jame stovėjo svetimos sodybos… Kai kurie medžiai buvo iškirsti… Senelio namas stovėjo negyvenamas…
Prieš mane vėl kaip grybas išdygo sargybinis:
– Ko čia sugrįžai? Ko ieškai?..
– Savo senelio žemės… Turėčiau būti ją paveldėjusi, nes sodybą paveldėjo mano mama…
– Žemė anais laikais nepriklausė tavo seneliui… Ji buvo valdiška… Valdžia leido namus pasistatyti kitiems žmonėms… Jie dėl to nekalti…
– Sodyba atiteko man, tai ir žemė… – nespėjau baigti.
– Ji niekada nebus tavo… Ji dabar jau tų žmonių… Jie nusipirko…
– Valdžia jiems pardavė svetimą žemę!.. Kaip ji galėjo parduoti svetimą nuosavybę, kuri jai nepriklauso?!
– Tada ji dar buvo valdiška – taigi niekieno…
– Ji buvo mano senelio…
– Buvo valdiška… Anais laikais žmogus negalėjo turėti žemės… Tokie buvo laikai…
– O kaip sodyba… Ant kieno žemės ji dabar?.. Gal kybo ore?..
– Žemę tu gali nusipirkti… Arba atsiteisti, jeigu turi pinigų…
– Beprotybė… senelio žemę!..
– Tokie įstatymai…
– Ar įstatymai taip viską sumaišo?
– Protingi įstatymai nesumaišo… Kai jų kūrėjai pradeda norėti tik sau naudos…
– Supratau, kodėl buvo nuvertinta nuosavybė… Jos prireikė kitiems… atsirado melo, klastos… Dėl to ir vagių priviso… Liūdna… Kad bus geriau, nėra vilties…
– Nieko negaliu patarti…
– Geriau pasukti, kur akys veda, kad nepradėtų skaudėti širdies…
Ko gi aš laukiu? Reikia eiti…
                                                1996