Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Mielieji, patikėkit, šitą nutikimą norėčiau  ir pamiršti, ir prisiminti. Kaip sapną.
Papasakosiu, gerai?
Na, taip, priėmiau aš tą užsakymą, ne tik laikydama save geru žmogumi, bet būdama geras žmogus, sutikau padėti savo draugui. Anoks čia sunkumas – pora valandų pasitvarkyti pagyvenusio diedulio namuose, kol jo nebus.
Per telefoną išgirdau „darbinę“ instrukciją, kurią draugas pranešė jam neįprastai rimtu balsu. Šiaip pažįstu jį daug metų kaip tvirto charakterio, bet linksmą ir „lengvą“ draugauti žmogų. Tai jis man ir sako, pabrėždamas kiekvieną žodį: „Klausykis ir atsimink, nes tai svarbu. Tas žmogus yra tikrai labai labai didelis. Ir tikrai labai labai ūmus. Jis blogai mato ir blogai girdi. Bet telefoną išsijunk, nes kažkokius garsus jis girdi ypač gerai, ir telefono zvimbimas – vienas iš jų. Grįš apie ketvirtą. Sukis operatyviai, kad spėtum išsinešdinti iki to laiko. Jei atsitiks taip, kad susitiksit, tada tavo užduotis iškart keičiasi vardan tavo sveiko kailio: turi jam patikti nepaisant nieko. Tiesa, kas jam patinka, nežino niekas. Taip kad geriau jau viską darai ant smūgio. Mašiną grįžimui tau paliksiu nuokalnėj, nes kiemai užsnigti. Vakare paskambinsiu. “
Ok.
Na, namas kaip namas, paprasčiausias penkiaaukštis ir tiek, gal kiek atokiau nuo kitų, ant kalniuko, bet niekuo neišsiskiriantis: nei po konteinerius laigančiomis katėmis, nei aplaužytais suoliukais, nei prirašinėtomis ir skelbimais apklijuotomis laiptinėmis. Butas antrame aukšte. Na, neklauskit, tikrai dabar nežinau, koks biesas mane nešė su savim atsivežti dar ir keturis vaikus – paauglį sūnų ir tris darželinukus ne savus. Nežinau, ką tuomet galvojau, tikriausiai išvis nieko, geras žmogus gi negalvoja, ar ne? Jis tiesiog būna geras... Kam galvoti, juk iš gero žmogaus tiesiog sklinda gerumas mintimis, žodžiais, darbais... Visa laimė - paėmiau vaikams lego dėžę pažaist, kad netrukdoma galėčiau skleisti gerumą ir šituose keistuose namuose. Nes jie iš tikro buvo keisti.
Žinot, man atrodo, kad mano smegenys laikinai tikrai buvo išskridę į kitą planetą atostogų, nes įėjus į butą ne iš karto pastebėjau, kad visi daiktai yra labai dideli. Ne, tikrai labai dideli. Na, jei taburetė iki kaklo, tai turbūt ją galima vadinti didele? Iš tikrųjų tą didumą suvokiau tik po geros valandos, kai pasiėmiau šluotą: pamačiau ant grindų pasiliekančias maždaug metro pločio šlapias juostas, tada apsižvalgiau: o varge, didelės net ir dulkės... Kambarys išplanuotas standartiškai: kambario gale langas ir balkonas, dešinėj didžiulė sofa, kairėj – kažkoks antikvarinis baldas, spinta per visą galinę sieną,  ir koridorius, vedantis į prieškambarį ir virtuvę. Viskas neįtikėtinai pilka, drumzlina kažkaip. Šiurpuliukai per kūną labai efektyviai grąžino mane iš neišpasakyto gėrio dausų ir tekštelėjo čia pat – ant ką tik išplautų šlapių grindų. Nerimas pašoko iki pačios aukščiausios gamtos man duotos ribos. Vaikus buvau įkurdinusi įstiklintam balkone, kur mažiai ramiausiai lipdė kaladėles. Sūnus aiškiai suglumęs vengė pakelti galvą, sugautam jo žvilgsny kalbėjo baimė...
Va tada aš išgirdau draugo instrukciją: „... tas žmogus yra tikrai labai didelis... tikrai labai labai ūmus. Jis blogai mato ir blogai girdi. Bet telefoną išsijunk... Grįš apie ketvirtą. Sukis operatyviai...  turi jam patikti nepaisant nieko... “
Žinokit,  aš tikrai esu iki begalybės dėkinga savo mamai ir tėčiui, savo seneliams ir močiutėms, savo proseneliams ir prosenelėms, ir savo proproseneliams taip pat, dėkinga visam savo genealoginiam medžiui ir visiems savo protėviams už tai, kad iš jų paveldėjau vieną iš dviejų instinktyvių reakcijų į ekstremalią situaciją – mobilizaciją. Aišku, būčiau tūkstanteriopai dėkingesnė, jei tuo metu vietoj dviejų akių turėčiau bent keturias: vieną - laikrodžiui, kitą – žiūrėt į vaikus, trečią – į duris, ketvirtą – už nugaros, ir minimum keturias ausis: lauko garsams, laiptinės, „čia“ garsams ir tiems, kuriuos girdi buto šeimininkas.
Kažkodėl nusprendžiau, kad „ūmus“ reiškia „ėdrus“ ir kad svarbiausia dabar yra pasirūpinti išgyvenimu. Akimirksniu pamiršau esanti geras žmogus, smegenys grįžo iš atostogų per sekundę jau su planu: dabar po trijų penkiolika, mažius aprengti kombinezonais užtruks koks dešimt minučių, svarbu tik, kad jie būtų tylūs – na, gal „tylos karalius“ sueis, bliamba, bent barankyčių turėčiau – pilnos burnos nezyzia kurį laiką, vieną už rankos paims sūnus, kitus du aš panešiu... svarbu tik kuo tyliau, kuo tyliau... ir be panikos, nes kitaip vaikų niekuo nebeužkišiu. Ir svarbiausia išeit iš buto, nes už šitų durų mes - tik paprasti praeiviai. Ketvirtą mes tikrų tikriausiai jau būsim namie.
Skubiai užsimečiau striukę ir rankinę, atnešiau vaikams drabužius ir batus. Tikėdama iš visų jėgų, kad sūnus irgi paveldėjo tą patį reagavimo į stresą būdą,  pasakiau savo paaugliui: „Vaike mano mielas, dabar situacija tokia, kad man reikia tavo pagalbos. Daryk tik tai, ką sakysiu, neklausinėdamas ir nesiginčydamas, svarbiausia – kuo greičiau ir kuo tyliau. Gerai? “. Paaiškinau jam planą. Iš akių mačiau, kad jis šventai vykdys kiekvieną mano paliepimą, kad tik greičiau iš čia dingtume. Rengdama mažius, sutariau dėl privilegijų eiliškumo: kuriam pirmam atitenka garbė nešti lego dėžę iki mašinos, antram – palaikyti mašinoje, trečiam – parnešti į iš mašinos į namus ir paskelbiau „tylos karalių“. Jau lenkiausi paimt mažiausių ant rankų, kai išgirdau rakinant duris.
Tą minutę aš kaip niekad troškau būti medeliu, gėlyte, pačiu kukliausiu šungrybiu, dumbliu, bet kuo, kas neturi kraujo, iš baimės šąlančio ir stigstančio, ir širdies, dabar kalančios kiečiausią repą...
Skubiai reikėjo kito plano. Skubiai. Atsiminiau tik „... turi jam patikti nepaisant nieko”. Patikti?! Blogai mato ir blogai girdi, bet kažką girdi labai gerai, niekas nežino, kas jam patinka... Tuo momentu aš skaudžiai pasigailėjau, kad nelankiau mokyklos dramos būrelio, gailėjausi, nors aiškiai nujaučiau, kad dabar tai nepadėtų.
Slėpdama vaikus už milžiniškos sofos galo, pradėjau sveikintis kiek įmanoma malonesniu balsu. Turėjau tokią draugę, kuri, kai buvom paauglės, su suaugusiais kažkodėl imdavo kalbėti paplonintu balsu. Net nežinai, žmogus, kokioj situacijoj gali prireikti pamėgdžiojimo įgūdžių. Užgiedojau ir aš savo draugės balsu:
- Tai laba diena, šeimininke, kaip tik jūsų laukiau...
Jis neatsakė. Buvo tikrai labai didelis. Tokio ūgio ir masės, kad iš baimės akimirsniu sutinki esąs kaltas dėl absoliučiai visko šitam pasaulyje. Jis nejudėjo. Tik nerimastingai krutantys raumenų kalno pirštai tarsi patvirtino, kd „ūmus“ tikrai reiškia „ėdrus“.
Sustingusioje tyloje mano žvilgsnį prikaustė šeiminko veidas: negalėjau suprasti, ar jis mato, ar ne, burna negrąžinamai  paskendusi barzdoje, veido išraiška kažkokia tiesiog ... tiesiog JOKIA.
- Laba diena, šeimininke, - beveik riktelėjau. Dar linktelėjau kaip idiotė, mažu gal jis bent į judesį reaguos.
Tyla.
- Aš jau baigiau, va tik šluotą sutvarkau ir einu...
Kalnas sujudėjo ir sugriaudėjo:
- Arbatinis yra?
- Taip taip... - puoliau ir vėl kaip idiotė linksėti kuo energingaiu, lyg būtų paklausęs, ar gyventi noriu.
- Tu pasijungus?
Pasijungus? Kur??? Žmonės mielieji, maniau man tikrai pabaiga. Kur pasijungus, kur? Prie ko? Į ką? Prie arbatinio? O kaip REIKIA: pasijungti ar išsijungti? Jėzaumarija, aš tik noriu susirinkt vaikus ir namo... Spoksojau išplėtusi akis ir niekaip nesupratau, pro kur jis kalba, nes jo veidas net nekrustelėjo, o balsas dundėjo, atsimušdamas paširdžiuose. Akys sublyksėjo lyg saulės apšviesti automobilio veidrodėliai.
Galvok, moteriške, galvok, žalia rūta, kad tave kur... - save raginau – iš tėtukų ir prosenelių tikrai dar ką nors vertingo būsi paveldėjusi, ką nors kaip tik šitam reikalui... Galvojau juodai. Baltai ir geltonai.
Kreipėsi į mane kaip į moterišką giminę, tai, vadinasi, arba girdi, arba mato. Niekaip nesumečiau, ar čia pulti, ar čia gintis. Staiga prisiminiau, kaip viena mano bičiulė, moterų savigynos entuziastė, dalijosi patirtimi, kaip itin sėkmingai apsigynė nepažįstamiems vyrukams įsitempus ją į mašiną. Na, šiaip tokioj situacijoj ištrūkti nelaimėlei praktiškai neįmanoma, bet toji mergina prisimetė gerai trinktelėta ir išsproginusi akis pastorišku balsu ėmė jiems aiškinti: „Dievo kraujas ant tavęs, aš matau... Dievo kraujas ant tavęs... “ Paleido ją už kelių metrų.
- Ne, kaimynė nebuvo užėjusi, ir raštelio nepaliko. Nors gal aš iš tikro negirdėjau, nes labai tvarkiausi, tai gal ir beldėsi kas, bet gal nieko tokio, žinot, kap būna, kai žmonėms ko labai reikia, taigi ateis dar kartą. Bet jūs tikriausiai labai pavargęs ir labai alkanas, tai aš jau eisiu, jums netrukdysiu... – maniau, jei pabersiu eilinių buitinių atseit reikalų, tai gal kaip nors užsimaskuosiu ar bent laimėsiu laiko. Aišku, apie alkį užsiminti buvo labai jau neapdairu.
- Netriesk šitaip, - sudundėjo, - ir neskiesk.
- Aha, taip taip... ger...
Kalnas taip skaudžiai spigino savo akių veidrodžiais, kad man tuoj pat  išgravo bet koks noras vaidinti, meluoti, maivytis ir išsisukinėti. Akivaizdžiai prašoviau...
- Tu pasijungus, klausiu? – suriaumojo dar garsiau. Ir dar baisiau. Pirštai susigniaužė į kumščius. Viena ranka jis lyg tarp kitko atsirėmė į durų staktą.
O tada atsitiko štai kas.
Tai buvo paskutinis mano koziris. Kai nebesugalvoji, nebesupranti ir nebežinai, ką sakyti, tada reikia sakyti tai, kas yra iš tikrųjų.
Aš, žinokit, įsiutau. Oi, kaip įsiutau. Aš – garbinga pavyzdinga moteris, motina, žmona, sesuo, dukra ir anūkė ... (hmm ... kas čia dar?) ... pilietė! O be to dar ir geras žmogus esu! Atėjau čia iš geros valios, tvarkau tavo šituos ... šituos ... (hmm... geri žmonės juk nesikeikia, ar ne?...) šituos KEISTUS namus, o tu net „Labadiena“ neišspaudi!!! Ir dar aš čia drebėt turiu? Visokius neaiškius pojūčius išgyventi? Na jau ne…
- Pomidoras!
Pareiškiau SAVO nuosavu balsu ir išdidžiai spoksojau į veidrodžius Kalno akiduobėse, nors skaudėjo neįmanomai. Spoksojau įžūliai, net pasirodė, kad milžiniškose veidrodinėse akyse matau savo piktai besišypsančios atvaizdą.
Iš tikrųjų tai nepasirodė… Aš tikrai mačiau nedidukę džinsuotą greičiau merginą nei moterį: atlapota oranžinė striukė, iš kišenių pūpso pirštinės, plaukai natūralios vėjo šukuosenos, vienas belekaip užvynotos mėlyno šilko skarelės galas nutįsęs iki kelių, tokios pat spalvos akys žaibavo iš po pykčio sumegztų antakių, veidas gudriai šypsojo lyg ranka kišenėje laikytų ginklą. Mačiau save lyg tikram veidrodyje, sekundei net pamiršau, kur esu. Žiūrėjau, nors nesmagu buvo. Atpažinau save. Aiškiai. Vaizdas nelabai man patiko. Į gerą žmogų visai nepanaši. Bet tai buvau aš. Ir valio.
- Mano? Pomidoras mano?
Staiga kažkas pasikeitė – įtampa atlėgo lyg sunkiausią maišą nuo pečių nuritus, tapo lengva ir laisva. Pasidarė kažkaip lyg nebesvarbu kas ir kaip... Lyg būčiau praregėjus, kad šiaip jau neturiu čia ką daryt... Šeimininkas atgijo ir, rodos, atvirto į žmogų su paprasta susirūpinusia veido išraiška. Veidrodžiai užgeso. Apsisukau ant kulno ir nuėjau spyruokliuodama kambario link pasiimti vaikų.
-Taip! Pasijungusi! – dar atšoviau.

Paskelbiau „tylos karalių“ baigtu ir paraginau durų link sukaitusius vaikus, raudoni jų skruostai kuo greičiau prašėsi vėsinami žiemos. Sūnus žiūrėjo į mane. Taip, tik vaikas žiūri į motiną šitaip: lyg skaitytų tave. Jo žvilgsnis kaip mat grąžino mane į save: akimirksniu įleidau šaknis, išaugau kamienu ir šakomis į lapus, žiedus ir vaisius, šiurpuliukų per odą vejama įgijau savo pačios pavidalą ir bematant grįžau į kur, kada, kam, kas ir kodėl tą minutę buvau.
- Važiuojam, viskas gerai.


Gera kaip niekad buvo grįžti namo. Bekabinant mažių kombinezonus, iš vieno jų kišenės bumptelėjo kažkoks rutuliukas. Tai buvo verkiančiai raudonas plastmasinis pomidoras. Klijų likučiai ant šono aiškiai liudijo, kad reikėjo pastangų jį nuo kažkur nulupti...
Atsidariau langą ir su didžiuliu chuliganišku pasimėgavimu švystelėjau pomidorą į pusnį.
2011-03-04 15:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-22 00:04
PrieshaS
Stilius labai idomus, apsakymas toks tikras..
Labai primena viena mano pazystama mergina, jis beveik nuolat bendrauja panasiai. ir teigimas ir neigimas tame paciame sakinyje.
Viena vieta priverte sustoti skaityti gerai minutelei, nes taip nuosirdiai nepamenu kada paskutini kart juokiausi.

"Kalnas sujudėjo ir sugriaudėjo:
- Arbatinis yra?
- Taip taip... - puoliau ir vėl kaip idiotė linksėti kuo energingaiu, lyg būtų paklausęs, ar gyventi noriu." Isivaizduoju linksejimo energinguma :D
Vertinimas - puiku
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-31 20:48
Artumas
smagus skaitaliukas =)
gerai parašyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-09 11:57
augaviskas
Pamaniau, čia gal apie nesusikalbėjimą, kaukes (buvimą savimi), baimę... Klausimą „pasijungusi?“ supratau kaip klausimą apie priklausymą socialiniam tinklui. Bet po to klausimas apie „mano pomidorą“ iš dalies tą paneigia ir paverčia dialogą kova dėl įspūdžio, kuri baigiasi nedidele herojės pergale.
3 sakinių istorijos įžanga man nepasirodė labai geras būdas sudominti. Vis dėlto istorija baigiasi konkrečiu veiksmu, taigi ir pradėti būtų neblogai nuo konkretaus vaizdo ar veiksmo – žmogaus, važiuojančio automobiliu ar (kitur) kalbančio telefonu, scena. Tai būtų proga įterpti kokių nors užkabinančių detalių, būdas atskleisti personažą ir jo į tikslą vykstančią kompaniją. Toliau didesnių trūkumų neįžiūrėjau (gal įsigilinus būtų galima daugiau pagalvoti apie pasakojimo ritmą), gerai papasakota. Na, nebent pabaiga galėtų būti intensyvesnė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-15 15:16
orinė teorinė
Trečias sakinys - svetimos mandolinos stygų tampymas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-10 14:42
Dvasių Vedlė
Cha cha, geras! Su tuo pomidoru ir pasijungimu biški nesupratau, bet vis tiek labai patiko :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-15 21:18
pilkė_
:) 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-14 23:07
Laukinė Obelis
"Mielieji, patikėkit, šitą nutikimą norėčiau  ir pamiršti, ir prisiminti. Kaip sapną.
Papasakosiu, gerai?"
Ši pradžia mane visai nemaloniai nuteikė. Nemėgstu tokio kalbėjimo būdo, nors tu ką. Atsisakyčiau tų sakinių ir pradžią suregzčiau kiek subtiliau, nors šiuo atveju gal tai visai neblogai dera prie bendro stiliaus. Bet čia skonio reikalas.
Toliau pasakojimas suintrigavo, vis daugiau užsikabinau, tapo vis smalsiau ir smalsiau - kas gi bus?...
O nuo to momento, kai grįžo šeimininkas, pasipylė tiesiog perliukai, kad ir šitas:
"Tą minutę aš kaip niekad troškau būti medeliu, gėlyte, pačiu kukliausiu šungrybiu, dumbliu..."
Šmaikštu, taiklu, iškalbinga...

Smagus rašymo būdas, sklandi kalba. Galėtumėt kokio dienraščio redaktoriaus skiltį rašyti. :) Svarbu, kad temų nepritrūktumėte. Ir nenusivažiuokite į pigų bajeriukų skaldymą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-13 23:31
Pirk Volgą
Gera istorija, iš pat pradžių užkabino intriga - kas gi ten per biesas šeimininkas, gal koks godzila... Šmaikščiai parašyta, toje vietoje "tu pasijungusi?" tikrai nusijuokiau balsu :D Lengvas, natūralus ir kiek pašaipus stilius - man toks patinka. Pabaiga lyg ir ne visai, labai jau staiga išnyko intriga, norėjosi dar kokios žodinės (ar ne tik žodinės) kovos su tuo guliveriu. Bet iš esmės gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-04 17:08
begemotas_
viskasbusgerai

viskasbusgerai

viskasbusgerai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą