Akistata

1.

Vyrai meta
po rublį - vaišės.
Sako, paimkim
ir tą - Rašytoją.
Ir nužvelgia mane,
nuo galvos,
ligi kojų,
ir muplėšia -
nuo veido
dengiantį šydą.

Už padengtų stalų
sodina -
vandas, petrus ir jonus,
o mane, mažą -
pamiršta.
Ir aš, įeinu, galais pirštų,
ir skambinu
portefijonu.

2.

O man - pieštukų
ir gerų teptukų, reikia,
ir gerų,
užgruntuotų - drobių reikia.
Panardinu
duonos kriaukšlę
į alų
ir kalbu
apie painius -
tapybos reikalus.

Mes, vaikai -
prie padengtų
stalų muistomės,
kaip arkliai rambūs,
o suaugę -
girkšnoja vyną, alų,
ir stipresnės -
po lašą nugeria,
ir ištiesia nugaras,
o mergaitės -
lekia, bėga
į paštą -
atsiimti
laiškų, telegramų.

Vyrai, po gurkšnį -
vyno, alaus nugeria
ir žvengia, kaip vaikai,
kaip arkliai rambūs,
o tamsa semia
akis ir nugaras,
o kam tie laiškai,
o kam - tos telegramos?

- Išgerkim -
už naująją -
paminklų dirbtuvę
ir ligi mūsų -
nutįsusi - geležinkelį.
O mergaitės - eina, skuba,
ir nieko nemato,
ir nieko negirdi,
ir skinas kelią,
per tamsą
į priekį.

Vyrai meta
po rublį - vaišės.
Akistata
su traukiniu
ir vienos mergaitės -
nepamato,
o ji, vargšė - ligoninėj,
palatoj.