tautosaka tautosAka tautosakA

Jojo Jonas per pievelę
Ir įjojo į mergelę.
Ji paklausė, ko jis nori.
Jis atsakė: „Būk padori“.
Ir mergelė nusivylė,
Verkė, plaukus rovės, pylė,
Bet nusprendė neliūdėti –
Užsidarė tad į klėtį
Ir pradėjo šūdą mėžti .
Tuo metu didus Jonelis,
Išsipustęs kaip berželis,
Šuoliais lėkė kaimo link
Jis su lexusu „blink blink“.
Žirgo jam jau nereikėjo,
Tą pakrūmėn pastūmėjo,
O pakrūmėj lokio būta,
Dar tiksliau, lokĖ tai drŪta.
Ji pasiūlė žirgui krūtį,
Tas susigūžė truputį
Ir pradėjo abejoti,
Bet nusprendė atsiduoti.
O tuo tarpu mūs mergelė
Pasitiko tą bernelį.
ŠAkes ji piktai iškėlė
Ir plaukai jai susivėlė,
Burną ji lėtai pravėrė,
Bet bernelio nesuėdė.
Vietoj to aršiai jį puolė
Ir nusitempė į guolį.
Bandė jis mikliai pasprukti,
Paduos ėmė dūmai rūkti.
Bet mergelė ne kvaila,
Virto ji iškart šuva.
Ūmiai porąkart sulojo,
Bet staiga, taip netikėtai,
Baisiai čystai nelauktai,
Tarsi būtų pastūmėtas,
Ėmė jis giedot graudžiai:
„O mergele, lėlijėle,
Iš vandens išplaukus gėlo,
Būki man gera patelė,
Nes man skruostai jau pamėlo,
Būki tu man Severiutė,
Būsiu tavo Mykoliukas,
Tu – 4ever man mazhutea,
Luw ya, amzhinas meeliukas“.
„Severiutė“ nepėsčia –
Mėnesiukas – jau nėsčia.
Bet, deja, šiame mūs sviete
Viskas neina kaip per sviestą.
Žirgas pyko ant Jonelio
Ir tetroško jis kerštelio.
Jis lokytę pasikinkęs
Pasigavo Jono bobų,
O mergikei dreba kinkos,
Jau pamiršo ji rytojų.
Atidarius visą gerklę
Šaukia, klykia užsimerkus,
O žirgelis kone verkia,
Vos vos laikos jis nežvengęs.
Bet išgirdo juos beprotė,
Ta nuliūdus Juozapotė,
Atpūškavo jin iš miško
Su giliom savo raukšlėm.
Klimpo kojos, sniegas tiško,
O, koks striokas tiem abiem!
Laimei, Jonas netoliese
Gėrė su draugais keliese.
Jis išgirdo savo mergų –
Tep jinai palaidus gerklų.
Griebė Joncė savo kirvį,
Bėgdams deklamavo Širvį.
Bet bebėgdamas sustojo
Ir rimtai jis pagalvojo,
Kad mergelės nebenori:
Kam gi čia dabar draskyt,
Savo nervus reik taupyt!
Taip pamanęs sviedė kirvį,
Jautė plakant savo širdį.
Tuo metu jo paliktoji
Ant žirgelio jau išjojo.
Juozapotė iš paskos,
O lokytei nėr tvarkos.
Štai tokia ta pabaiga,
Ji tik mūsuos liks gyva.