pokalbis vandenyno pakrašty

Vandenyno pakrašty. Štai kur dabar guliu. Saulė pamažu leidžiasi į šiltas atogrąžų bangeles. O aš guliu. Guliu ir svarstau, ar daug man liko begulėti ant žmogaus kojų nepaliesto pakrantės smėlio. Vakar vandenyne siautė baisi audra. Plaukiau krovininiu laivu „Le Chevalier du Labyrinthe“ į Jamaiką slapstytis nuo savo šalies įstatymų. Ironiška, nes pabėgau taip, kad niekas manęs per ateinančius penkiasdešimt metų tikrai neras. Laivas bloškiamas stipraus vėjo ir bangų atsitrenkė į povandenines uolas ir nuskendo. Pamenu sprogimą variklių skyriuje. Iš triumo bėgo klykiantys apdegę jūreiviai, kapitonas kažkur dingo, laivą supo taip, jog atrodė, kad greit jis plūduriuos aukštyn kojom. Ir iš tiesų po kelių panikos minučių iš vandens buvo matyti tik viršutinis denis ir keli kaminai. Išvis laive buvo apie 50 žmonių. Gal jiems pasisekė labiau nei man?.. Nors... Man jau vienodai. Jaučiu, kaip pamažu apleidžia jėgos. Šiltame smėlyje lėtai plečiasi rausva dėmė. Per audrą beplūduriuojant vandenyje kažkas aštraus įsmigo į kairę šlaunį. Netekau daug kraujo. Jei ne sūrus vanduo, rytoj ko gero jau būčiau be kojos. Nors... Iki rytoj aš ir taip nebeištempsiu. Negaliu net pajudėti. Esu visiškai išsekęs. Guliu ant smėlio, o pro šalį ropoja vėžlys. Ei, pone vėžly, kur judat? Ar žinot, kad, kai dar buvau namuose, nušoviau žmogų? Tiksliau krūvą žmonių. A, taip, jūs ko gero nelabai žinote, ką reiškia nušauti žmogų, pone vėžly... Skubėjau. Jaučiau, kaip sąmonę užpildo svaigulys. Jaučiau reikiamybę kažkam visai tai papasakoti, nes nebežinojau, kiek dar ištversiu neatsijungęs. O tada. Tada jau niekad nepabusiu. Tai štai, kadangi esat vienintelis mano pašnekovas ir judat taip lėtai, jog, kai baigsiu, vis dar būsite čia, o aš jau gal ir nebe, noriu pasakyti, ką reiškia nušauti žmogų. Žmogų nušauti reikia velniškai daug ryžto, pone vėžly. Reikia gyventi neapykanta. Reikia kasdien gerti tulžį ir valgyti neapykantą, kol ji tekės gyslomis ir kiekviena mintis kilusi iš krauju maitinamų smegenų bus persunkta neapykantos, pone vėžly. Reikia būti tvirtu kaip uola. Bet, pone vėžly... Tiesa ta, kad aš nesu tvirtas, kaip uola. Niekada nebuvau. Nušoviau žmogų, kuris nuviliojo moterį, kurią mylėjau. Nors.. Nebūčiau visai atviras, jei sakyčiau, kad tai padariau tik dėl moters, nes kaip ir daugelis dalykų, kurie žmonėms rūpi daugiau nei dvasinės vertybės, man rūpėjo to žmogaus pinigai. Jis turėjo viską, o aš neturėjau nieko. Nieko išskyrus ginklą ir kraujyje cirkuliuojančią bei kasdien augančią neapykantą, pone vėžly. Mano gyvenimas niekad nenešė daug pasitenkinimo. Nors jums, gyvūnams, pasitenkinimą ko gero kelia visai kiti dalykai, jei išvis žinot, kas tai per žodis... Galbūt kada nors ir jums teko siekti ko nors nepasiekiamo? Antai kaip, pavyzdžiui vaisiaus, kuris kabo aukštai ant medžio. Jūs žinot, kad jis yra sultingas ir be galo skanus, bet jūs esate tik vėžlys. Lėtas, sutvertas rėplioti ant žemės. Vaisiais gali mėgautis tik paukščiai, pone vėžly, turtingi savo gebėjimu skraidyti paukščiai. O jūs, prašau neįsižeisti, tesat tik žemės roplys, pone vėžly... Štai, kodėl vieną dieną atėjau į jo namus ir nušoviau jį. Ir jo žmoną. Ir vaikus. Ko gero vieną kulką reikėjo pasilikti ir sau po to, ką padariau... jei tik būčiau tvirtas žmogus, pone vėžly. Deja, kaip sakiau, toks niekada nebuvau. Pasiėmiau jo pinigus ir pabėgau. Įsėdau į traukinį. Vėliau - į kitą. Paskui į autobusą ir vėl į traukinį. Paskui vėl į autobusą. Keliavau, kol pamiršau, kur paskutinį kartą miegojau ant laukimo salės suoliukų. Keliavau tol, kol moters, kurią mylėjau, paveikslas apsitraukė dulkėmis ir sutrūnijo mano galvoje, pone vėžly. Bet visa kita neapsitraukė ir nesutrūnijo. Netgi priešingai - kasdien išryškėdavo vis naujai. Gėriau angliarūgštės ir sąmyšio prisotintą stotelių kioskuose parduodamą vandenį. Valgiau sausus užkandžius iš automatų, o jų įdaras priminė man baimę giliai skrandyje, kuris sukosi tai į vieną, tai į kitą puse, kai kas nors mesdavo į mane žvilgsnį. Lagaminas pilnas pinigų pamažu tuštėjo, o jausmas, kurį įsivaizdavau patirsiant, kai galų gale tapsiu turtingas ir laisvas, niekada neatėjo, pone vėžly. Kažkur giliai širdyje norėjau, kad mane rastų, o kažkur dar giliau - kad niekad nerastų ir nenuteistų. Nes tai, kas vyko tuo metu sąmyšio ir baimės kupinose mano smegenyse, buvo kur kas blogiau nei kalėjimas iki gyvos galvos, pone vėžly. Bet jūs turbūt nė nežinot, kas yra kalėjimas. Jūs laisvas gyvūnas, koks ir turite būti. Niekad negirdėjot apie zoologijos sodą? Tai būtų jūsų kalėjimas, pone vėžly. Likimas nubloškė mane čia. Atgailauti. Numirti už savo kaltes... Jūsų akivaizdoje. Beveik nurėpliojot savo keliu. Tikiuosi dabar žinot, kiek daug kainuoja nušauti žmogų, pone vėžly. Dar reikia turėti ginklą. Ir šovinių... Štai... Pasakiau tai dar kažkam be savęs. Kažkam, kas net negali balsu prakeikti.
 
Vėžlys staiga sustojo ir atsisuko į mane. Galiu prisiekti, jog bent kelis žodžius tikrai suprato. Žiūrėjo ilgai, mąsliai. Regis, tiesiai man į akis. Negalėjau pasakyti, nes jo akių obuoliai buvo juodi. Ko gi taip spoksot, pone vėžly? Nejau niekada nematėt nusibaigiančio niekšo? Nejau matot manyje, ką nors daugiau?.. Kodėl nebėgat nuo manęs, nesmerkiat kaip pasielgtų koks moralę praktikuojantis individas? Turiu jums kai ką, pone vėžly. Nors esat tik vėžlys, šiandien jūsų laiminga diena. Šiandien yra antradienis, o tai reiškia, kad galima pasakyti „sudie“ Juodajam pirmadieniui. Nes būtent pirmadienį praūžė baisi audra. Pirmadienį pietums gavau košės ir obuolį. Baisiai nemėgstu košės, o juo labiau obuolių, pone vėžly, ir net nežinau, kodėl vakar jį įsidėjau į švarko kišenę. Jis šviežias, sultingas, gal kiek sūrokas, bet jums patiks. Tik reikia jį... Kaip nors... Pasiekti. Matot, iš rankų man dabar jokios naudos - jos tokios išsekusios ir sustingusios, kad tą obuolį ištraukti bus velniškai sunku. Bet... Dėl to, kad manęs taip įdėmiai išklausėt, turiu dabar kažkaip atsidėkoti. Ėmiau siekti obuolio nutirpusiomis, visą naktį ir dieną į plastikinę nuolaužą įsikibusiomis susiraukšlėjusiomis rankomis. Gėlė kiekvieną raumenų sluoksnį, kiekvieną sąnarį. Atrodė, jog kiekvieną kaulų sujungimą iš abiejų pusių kažkas tempia neapsakoma jėga. Atrodė, jog po šio veiksmo širdis sustos. Bet galų gale sugebėjau apsiversti ant šono. Stipriai suskaudo šlaunį. Pastebėjau žaizdą: ji siaubingai ištinusi lėtai kraujuoja, o iš odos styro kokių trijų centimetrų pločio metalinė skeveldra. Taip. Liko jau visai nebedaug. Verkdamas ir šypsodamasis iš laimės, kad man pavyko padaryti neįmanoma, iš kišenės ištraukiau raudoną obuolį, kuris atrodė gan sveikai ir netgi pats užsinorėjau atsikąsti bent gabalėlį, nes buvau tiesiog išbadėjęs. Kai badauji, valgai net tai, kas nepatinka. Valgai tai, kas yra ir padeda išgyventi. Pridėjau prie lūpų žvelgdamas į vėžlį. Nebijokite, pone vėžly, aš tik gabalėlį atsikąsiu. Esu be galo išbadėjęs. Visa kita liks jums. Galėsite ir mane apkramsnoti, kai ataušiu. Nors jūsų valia - galit netgi geriau mane valgyti šiltą... Krimstelėjau. Sultys nutekėjo barzda. Išties. Nebuvo nė kiek sūrus. Priešingai. Tuo metu atrodė pats skaniausias dalykas pasaulyje, kurį paskutinįkart ragauju. Ištiesiau ranką ir padėjau obuolį kiek įmanoma toliau nuo savęs, kad gyvūnas nesibijotų prieiti arčiau. Prašom. Jis visas jūsų, pone vėžly. Už tai, kad buvote toks geras pašnekovas. Nusijuokiau. Vėžlys vis dar žiūrėjo į mane. Nė karto nenusuko žvilgsnio kitur. Jam buvo įdomu stebėti, ką išdarinėju. Nagi... Sušnabždėjau, nes nebegalėjau daugiau garsiai kalbėti, mat išnaudojau daug jėgų siekdamas obuolio. Ėsk tą prakeiktą obuolį! Nejau perniek stengiausi? Jis dar kiek padvejojo. Negaliu jo kaltinti po to, ką jam papasakojau. Kas žino, galbūt jis viską iš tiesų suprato. Suprato mano priešmirtinę valią. Girdėjau, jog rytuose vėžlys laikomas išminties simboliu. Gera būtų išgirsti iš jo nors kruopelytę išminties. Bent prieš mirtį... Kuri jau kažkur visai netoli dėlioja savo pėdas pakrantės smėlyje. Kol ji žingsniuoja, norisi išgirsti, kad iš to, ką jam pasakiau, įmanoma ištraukti bent kažką paguodžiančio, kažkokią optimistiškai nuteikiančią išvadą, kuri padėtų nusiraminti. Naivu... Galų gale padaras atsigręžė ir pamažu atslinko prie manęs. Beveik siekė obuolį. Ėmiau juoktis. Taigi, pone vėžly, vis dėlto ne veltui dėl jūsų tiek stengiausi. Jis atsargiai pauostė, kas tai per daiktas, nes, matyt, šioje saloje, į kurią mane išmetė bangos, tokių egzotiškų vaisių jam niekada neteko ragauti. Suleido savo buką vėžlišką snapą į sultingą vaisių ir godžiai nurijo kąsnį. Paskui dar vieną ir dar. Taršė be gailesčio su neapsakomu apetitu. Išties. Gera buvo stebėti, kaip bent kažkas gauna ką nors puikaus ir jam už tai nereikia žudyti savo tėvynainių. Nežinau, kur mane išmetė jūra. Guliu vandenyno pakrašty. Veikiausiai kokioje negyvenamoje, o greičiausiai - niekieno dar neapgyvendintoje saloje. Įdomu, kada ras mano palaikus? Kaip būsiu laidojamas? Nebe taip baisu. Ir netgi nebesvarbu. Už tai, kad apkeliavau pusę pasaulio ir nusibaigiau atogrąžų saloje kažkur tarp Europos ir Jamaikos, didelių ovacijų tikrai nesulauksiu. Bet kažkas manęs išklausė. Bent prieš išeidamas padariau kažką gero. Menkutis dalykas. Obuolys, kurį norėjau numesti sulesti paukščiams ant denio. Nieko ypatingo, o štai kiek džiaugsmo tai kažkam atnešė. Vargu, ar bent žinot, pone vėžly, koks laimingas esat. Ir aš turėčiau būt nepasakomai laimingas. Ir esu. Bent vieną akimirką. Iki kol... O kas čia? Ant smėlio už kokių dešimties pėdų nuo mano kompaniono nutūpė gyvenime neregėtas egzotiškas paukštis. Didelis. Priminė papūgą, bet vis dėlto, tai ne papūga. Kažkas kita. Kažkas labai artimo...  Smalsiu žvilgsniu skrodžia mane, paskui poną vėžlį, paskui vėl mane. Kraipo galvą ir bando nepastebimai sėlinti link mūsų. Mitrios akutės nukrypsta į vaisių ant žemės. Štai ko jis atskrido. Ėmiau šaukti. Štiš!!! Dink iš čia! Šitas obuolys ne tavo, šunsnuki! Jis mano draugo!!! Dink! Štiš! Bet paukštis nė neketino trauktis. Ryški raudona spalva traukė jį labiau nei baidė tušti ir bejėgiški mano riksmai mat rankų judinti nebegalėjau. Kai įsitikino, kad nei aš, nei mano draugas, nieko negalime jam padaryti, išskleidė spalvotus sparnus ir priskrido visai arti. Suveikė vėžlio refleksai ir savisaugos instinktas - visos jo galūnės ir galva sulindo į kiautą. Nors už paukštį buvo dvigubai didesnis ir panorėjęs lengvai galėjo savo pneumatinėms žnyplėms prilygstančiu žandikauliu nukąsti jo galvą, jis tik pratūnojo savo kiaute, kol anas pačiupo likusį nugraužtą obuolį ir pakilo aukštai į orą. Nusileido kažkur toli už palmių. Džiunglėse, kur nei aš, nei mano draugas nesugebėtume nusigauti. Visą tą laiką rėkiau, kol galop uždusau ir ėmiau garsiai kūkčioti. Vėžly... Tu... Apgailėtina... Kodėl... Ne... Nes... Nesvarbu... Tu turėjai... Ginti... Obuolį... Kodėl atidavei... Obuolį! Raudojau balsu. Mano priešmirtinis džiaugsmas išskrido toli į džiungles. Likome tik mes. Vėžlys dar kiek patūnojo kiaute, kol įsitikino, kad saugu išlįsti. Kodėl? Pone vėžly... Kodėl?! Jis nebežiūrėjo į mane. Ėmė lėtai suktis į tą pusę, kur judėjo iš pradžių. Ir tu mane palieki, vėžly... Visi mane palieka. Tu išdavikas, vėžly. Silpnas išdavikas! Staiga jis atgręžė ilgą savo galvą ir darkart pažvelgė man į akis:

- Aš juk vėžlys, idiote.

Ir nušliaužė tolyn, o aš likau. Likau, kol galop atsijungiau.