Pašalėje

Išvaro iš tvartų -
karves, arklius.
Danutės, Vandos -
grando nugaras, strėnas.
Pikti žodžiai,
kaip šunys kandžiojas.
Gyvuliai užuodžia -
ramūnes, krienus.

Ir aš, įskėlęs kibirkštį -
visus, savo darbus
parduodu.
Ir už prekystalio -
pasodinęs varną -
nutraukiu -
mus visus ryšančią
virkštelę.

Kumelės,
karvės liesos.
ir mano darbais,
niekas negalės
atsistebėti.
- Purvinom rankom -
manų akvarėlių
nelieskit,
jei palietėt,
kaip laužas
užsiplieksiu.

Slepiu žvilgsnį
apatišką.
O mano - litanijos,
be pabaigos
ir be galo.
Smeigiu
aštrų žvilgsnį
į tavo pečius
apnuogintus
ir girkšnoju - vyną, alų.

Atsidaro durys,
mano namai pilni -
draugų - tolimųjų,
artimųjų.
Įsiplieskia
akių ugnis -
mūsų žvilgsniams
susidūrus.

Negaliu
atsistebėti -
pakylo mėnulis -
viršum mūsų
senučio šulinio.
Artėja tavo baltos pėdos
ir gera, pašalėje
po apsnigtais medžiais
pasėdėti.